Kas gi rūką lig dugno išsems?
Kas priglaus margo paukščio šešėlį,
Kai ugniakuras blės – vos rusens,
Kas ieškos dienos pėdsakų smėly?

Vėl spalvotam rudens vandeny
Medis, atvaizdą savo pamatęs,
Užsimerks... Ko ilgai ten žiūri?
Girgžda gervių nedylantis ratas.

Prie takų palengva nuvarvės
Aitrios uogos šalnotais karoliais,
Ir sidabro varpeliai virpės,
Kai užgaus vėjas liūdinčią žolę.

Kas gi rūką lig dugno išsems?
Kas laukus nubarstys mėnesiena,
O spalvotą paveikslą rudens
Pakabins atminimui ant sienos?