Praėjo nemažai laiko, kol Juozas išdrįso vėl aplankyti Valiūnę. Sužeista lūpa gražiai sugijo, nė ženklo, kad buvo susiūta. O dantys, pasirodo, visai išmušti tik trys. Tuos sudėjo auksinius, o kitus dar pavyko atstatyti. Sutvirtinti plokštelėmis, jie visai tvirtai laikėsi, o kad priekyje tie keli ir šviečia, tai nė kiek nemaišo. Nuo to Juozo šypsena darosi dar gražesnė...
Valiūnė jo sulaukus labai apsidžiaugė ir, kai Juozas sveikindamasis nusišypsojo, net pagyrė.
- Atrodai kaip koks amerikonas, - nusijuokė, - garbė Dievui, kad tik tiek užteko. Kas čia tik tie trys dantukai, o kaip žmonės šnekėjo „ išmušė visus dantis, sužalojo visą veidą“. Aš taip pergyvenau...
- Tikrai?
- Žinoma, labai labai gailėjau. Kodėl taip ilgai neatėjai?
- Bijojau pasirodyti. Aš pats dar negaliu priprasti. Nesuprantu, ar čia ko trūksta, ar ko per daug... Nebe taip, kaip buvo ir gana.
- Tikrai nieko netrūksta, - nuramino Valiūnė, - kaip tau ten atsitiko?
- Pagailėjau šąlančių arklių. Sakiau, iš pusnies išvilksiu į vieškelį, pritvirtinsiu vadeles ir paleisiu. Tegu važiuoja namo. Atrodė taip paprasta, o pasidariau bėdos.
- Tai jau taip, bėdos buvo ir prisikentėti teko. Gerai, kad dar taip baigėsi. Jei toks smūgis būtų pataikęs į smilkinį, galėjo ir užmušti, - dar ir dabar nerimavo Valiūnė.
- Maža bėda, juk tau Anicetas būtų likęs.
- Susipykom. Pasakiau, kad nevaikščiotų. Nebeateina.
- Mat kaip? Gal galima sužinot dėl ko?
- Kada tik neateina, vis iš tavęs tyčiojasi. Ar gi galima juoktis iš kito nelaimės?
- Jis pripratęs iš visų šaipytis. Kažkokį dvarponį vaizduoja. Nėra, kas pamoko. Oi, dar jam atsirūgs, kai pataikys ant tokio pačio kaip jis.
- Dievai jo nematė. Čia daugiau tikrai nepasirodys, o mums jis nelabai ir reikalingas. Ar ne? - klausė linksmai Valiūnė. - Taip džiaugiuosi vėl sveiką tave matydama, taip džiaugiuosi, kad negaliu apsakyt.
Na, kaip po tokių žodžių jos nepabučiuosi?
  Per Užgavėnes Juozas vėl čia. Nuo pat ryto visas miestelis kvepia blynais. Per dieną persirengėliai dainuodami lankė namus, o sutemus - didelės vakaruškos. Pats seniūnas užleido stanciją jaunimui užsigavėti. Iš miestelio ir iš artimesnių kaimų prisirinko daugybė vaikinų, mergaičių, net vaikų. Atsirado armonika, prasidėjo šokiai. Per patį smagumą atėjo ir Anicetas. Truputį „išmetęs“, šoka, linksminasi lyg niekur nieko, bet nepaleidžia iš akių Juozo su Valiūne. Jis piktai skersakiuoja, laukia progos, kaip nors įgelti Juozui.
Kai po vienos kitos linksmos polkutės muzikantas padėjo armoniką į šalį, vieni susėdo čia pat ant suolų atsikvėpti, kiti išėjo į lauką prasivėdinti, o Juozą viduryje stancijos apstojo ratas vaikinų. Buvo tokių, kurie tik dabar jį pamatė po to įvykio. Visiems įdomu, kaip viskas buvo, kaip nutiko? Ypač po visokių kalbų kiti gal net nesitikėjo ir gyvo pamatyt, o dabar visiems smagu, kad Juozas gyvas ir sveikas. Dar gi su auksiniais dantimis, kurie jį daugiau puošia, nei gadina.
- Tu dabar su tais auksiniais dantimis visai panašus į poną. Turbūt labai brangiai kainavo?
- Nenorėk. Kitą tiek atiduočiau, kad galėčiau vėl turėt savo, taip kaip buvo.
- Žinoma. Tie kad ir auksiniai, nesukramtys taip gerai dirsių, kaip buvo savi iš mažens pripratinti, - drėbė iš užstalės Anicetas ir garsiai nusikvatojo. Atsirado tokių, kurie pataikūniškai kartu su Anicetu nusijuokė. Juozui ta replika ir tas juokas buvo tarsi smūgis per galvą.
Valiūnė netruko pastebėt, kaip pasikeitė Juozo veidas. Ji išsigandusi, nujausdama kažką negera, ėmė raginti Juozą, kad greičiau atsitrauktų nuo Aniceto.
- Užteks šokti, einam, palydėk mane ir galėsi eiti namo. Vis tiek jau nebetoli dvylika, tuoj viskas baigsis, o tau dar kelias prieš akis. Anksčiau parėjus, gal dar numigt tektų kokią valandą prieš rytą.
Palydėjęs Valiūnę ir atsisveikinęs, jis nėjo namo, kaip mergina tikėjosi, bet sugrįžo į vakaruškas.  Pro langą pamatęs, kad Anicetas vis dar šoka, nuėjo iki kryžkelės ir nutarė čia jo palaukti. Išsitraukęs iš artimos sodybos tvoros silpniau besilaikantį mietą, jis pasislėpė namo šešėlyje ir tyliai laukė, kol pasirodys Anicetas.
- Tai gyvatė iš po kelmo. Vis tiek rado kaip įgelt, išjuokt, pažemint. Tokiame žmonių susibūrime, prieš visą pilną pirkią jaunimo, prieš vaikinus ir prieš mergaites. Na, šito tai jau aš jam nedovanosiu... - niršo, negalėdamas nusiraminti. - Už viską atsiims, žinos daugiau, kaip laidyti liežuvį. Dabar tai jau aš jį pamokysiu.
Ilgokai teko palaukti, kol pagaliau baigėsi užgavėnių linksmybės ir visi kas sau išsiskirstė. Dar negreit nutilo klegesys, vis dar girdėjosi kalbos, juokas, kol pagaliau viskas nutilo ir gatvelės gale pasirodė Anicetas. Kai jis atėjo iki kryžkelės, Juozas išėjo priešais. Pamatęs jį su mietu rankoje, Anicetas pasileido bėgti atgal, bet Juozas prisivijęs smogė basliu jam per sprandą ir šis krito kniūbsčias į gatvės sniegą.
- Še tau už dirses, - dar šūktelėjo ir, metęs baslį, nė neatsisukdamas nuėjo į tilto pusę. - Kol išsilaižysi, turėsi tiek ir tiek laiko pagalvot, už ką gavai, - dar pridūrė nueidamas, - nebenorėsi daugiau...
  Anksti ryte, gatvėje prie savo namų radęs negyvą Anicetą, žmogus tuojau pat pranešė seniūnui, o šis - policijai. Policija netruko išaiškinti nusikaltėlį ir Juozas, surakintas antrankiais, buvo išvežtas į apskrities kalėjimą. Už mėnesio įvyko teismas, priteisė septynerius metus sunkiųjų darbų kalėjimo, tuoj po nuosprendžio išvežė į koloniją ir nuo to karto niekas daugiau Juozo nebematė.
Kaip uraganas praūžė ši kraupi žinia pro miestelį ir jo apylinkes. Visi baisiausiai stebėjosi, vieni piktinosi, kiti apgailestavo.
- Kaip čia galėjo būti? Toks ramus, padorus vaikinas... Arklių pasigailėjo, o dabar - užmušė žmogų ir tiek metų turės kalėti.
Juozo gailėjosi daugiau, nei Aniceto, bet įvykis kad ir šiurpus, per kiek laiko buvo pamirštas. Tik vienkiemyje vis raudojo motina, o miestelyje - Valiūnė.