Aš nežinau, iš kur – į kur plasnoja nakties paukščiai,
Kur pievos žiemai suslepia spalvas.
Aš nežinau, kodėl taip norisi pažinti tolį, aukštį,
Dangaus ir žemės valandas slaptas.

Aš nežinau, iš kur eilėraščiai širdin ateina,
Kodėl jie skverbiasi į mintį, žodį, mano raštą.
Vienus matau, kaip lengvą, šviesią dainą,
Kitus – kaip sąžinės užkrautą metų naštą.

Išaušta rytas. Nerimsta rankos, darbo laukia.
Sakau – einu, kertu, kasu ar sodinu.
Bet ne. Prišokusi mintis lyg šuo nešertas staugia –
Sugrįžk ir užrašyk ausyse skambančiu ritmu!

Ir nežinau, ar aš kalbu, ar medžių vėlės šėlsta
Nuo įspūdžių pasaulių mums nežinomos būties.
Sutikęs su viskuo, rašau ir pas jaučiu, kaip lėgsta
Minčių našta lyg maišas nuo peties.

Taigi, nebarkite manęs, kad aš ne tą, ne taip rašau -
Aš nė prie ko. Visai aš čia nekaltas.
Jei pykstas ritmas su rimu, tai pykitės, prašau,
O aš švarus lyg popierius šis baltas.