Lapkričio sonetas

Viltis apmiršta su lapu,
Myriop pasmerktu ašmenų šalnos.
Vėl medituojam rimtyje kapų
Saulėlydy trumpėjančios dienos.

Gamta letargiškan miegan panyra
Ir po dangaus baldakimu skylėtu
Sužvarbsta nuo lietaus, bet tyro
Pavasariško sapno supama iš lėto

Nauja gyvybe vasarai pastoja.
Jos amžinybė - gyvenimo mūs trumpo atspindys,
Lyg žvakė gęstančio, papūtus rūsčiai viešniai.

Ir mūsų niekas jau neatkartoja -
Vardus ir genus metai išsklaidys,
Tik į save nutolstančius žiūrėsime.
Antanas Gintautas