Retai kada išeina Juozas į miestelį, bet, kai išeina, tai be vidurnakčio negrįžta.  Pas Bukio Valiūnę prasėdi.  Visa bėda, kad Valiūnę lanko ne jis vienas. Dar ir Anicetas iš pakapės vienkiemio ten nuolatos maišosi. Žinoma, maloniau, kai nuėjęs randi  ją vieną. Tik, kad tas rupūžė Anicetas arčiau gyvena.  Jam patogiau dažnai Valiūnę lankyti. Kada tik nueik - žiūrėk, jis jau ten ir sėdi.
Juozui taip dažnai neišeina. Namuose visada pilna darbų, tėvas piktas, spaudžia prie darbo, bet kai ištrūksta, tai pas Valiūnę žingsniuoja keturis kilometrus. Ne tik vasarą, bet ir per žiemos šalčius. Kaip būna apmaudu, kai atėjęs tokį kelią, randi ten jau besėdintį Anicetą. Sugadintas visas vakaras... Norisi apsisukus tuoj pat grįžti atgal, bet Juozas nepasiduoda blogai nuotaikai. Pakviestas sėdasi ir per visą vakarą kantriai laukia, gal Anicetas išeis namo pirmas. Bet nieko panašaus. Taip dar nė karto nebuvo. Matyt, jis irgi laukia, kada išsinešdins Juozas. Atėjus vidurnakčiui, kai darosi nebepatogu likti ilgiau, išeina abudu kartu.
Nors kambarėlyje pas Valiūnę vyrai vienas į kitą skersakiuoja, bet išėję šnekasi draugiškai. Prie kryžkelės atsisveikina, paduoda vienas kitam ranką ir išsiskiria lyg niekur nieko. Tik nusisukę griežia dantį vienas ant kito.
Valiūnė dviem metais vyresnė už savo seserį vidutinioko dukra. Jos tėvo žemės aštuoni hektarai miestelio laukuose ir dar visai geras namas prie bažnyčios. Juozas - šiek tiek stambesnio ūkininko vaikas. Iš trijų berniokų - Juozas vyriausias, tėvo pagalbininkas visuose darbuose ir ūkiškuose reikaluose. Nors ir mažiesiems, dar tik piemenų amžiaus - ir tiems tėvas randa ūkyje darbo. Vienas bandą gano, kitas, pora metų vyresnis, pagal jėgas darbuojasi su tėvu ir Juozu laukuose ir tuo didžiuojasi.
Anicetas gi - valakininko sūnus. Jis puikuojasi savo padėtimi prieš tokius mažažemius kaip Juozas ir į jį panašius. Pasitaikius progai, traukia juos per dantį. Juozo jis ypač nemėgsta. Kaip ten bebūtų, jis varžovas. Anicetas pastebi, kad Valiūnė prie Juozo labiau linksta, ir labai dėl to siunta.
Na, nėra taip, kad pamačius Juozą ji visai nuo Aniceto nusisuktų, tačiau tą vakarą, kada jie abu kambarėlyje, ji daug dažniau pasižiūri į Juozą, negu į Anicetą. Tai jau tikrai...
Naudodamasis tuo, kad arti gyvena, Anicetas dažnai merginą lankauja, tikėdamasis ją prie savęs palenkti, nes kuo toliau, tuo labau Valiūnė jam patinka.
Paskutiniu metu ir Juozas vis rečiau bepasirodo. Gal suprato pagaliau, kad neverta su juo varžytis. Vis gi jis - čielažemis, jam daugiau šansų tikėtis merginos palankumo, negu tokiam dešimtininkui.
Bet Juozas kad ir rečiau ateina,  tačiau Valiūnės nepamiršta, tik laukia tinkamos progos ją aplankyti.
Po ilgos pertraukos, kai vieną dieną tėvas parvažiavo iš turgaus gerai nusiteikęs, Juozas nė vakarienės nesulaukęs, išėjo į miestelį.
Tėvas matė, bet būdamas gerai nusiteikęs, nieko nesakė ir, Juozui einant pro duris, tik perspėjo:
- Neužsibūk ilgai. Rytoj  anksti ryte kiaulę skersim.
Šį kartą Juozui labai pasisekė. Aniceto nebuvo ir jie abu su Valiūne maloniai praleido vakarą, o atsisveikindamas jis pabučiavo merginą. Kai atsisveikinant jos ranka buvo Juozo saujoj, jis tik staiga prisitraukė Valiūnę prie savęs ir - tiesiai į lūpas.
Tegu žino, kad jis ne šiaip sau čia vaikšto - o myli. O gal supyks? Na, ir tegul... O kaip kitaip sužinosi, ar tu jai reikalingas, ar ne? Jeigu supyks, bent jau bus aišku, kad nėra reikalo daugiau čia vaikščioti. Nežiūrint tų visų abejonių, Juozas išėjo linksmas ir laimingas.
- Kažin kada vėl teks susitikti, bet jau šiandien buvo visai puiku. Gal aš tik be reikalo nerimauju? Jeigu būtų supykus, manau iš karto būtų pasakius, o dabar tik nuleido akis ir atrodė šiek tiek suglumus.  Bet neatstūmė, o norint įsitikinti, bus galima ir dar pamėginti...
Iš vakaro stipriai šalo, bet nuo vidurnakčio pasikeitė oras. Krito šaltis, virš stogų pakilo silpnas rūkas ir pridengė aiškiai spindinti mėnulį. Prigesus mėnulio šviesai, nustojo blizgėti sniegas laukuose, o ant medžių šakų jau krovė žiedus priešaušrio šerkšnas.
Kai atėjo iki kryžkelės, posūkyje į tilto pusę, Juozas pamatė pusnyje įstrigusias roges. Du arkliai, susipynę tarp vadelių, stovėjo nuleidę galvas, nejudėdami, lyg negyvi. Stovėjo sušalę, sustyrusiais karčiais.
Juozas priėjęs sustojo. Turgaus diena ir gaspadorius turbūt ulioje šiltoje karčemoje pas žydą arba užmigo prisiliuobęs. Arkliai, nesulaukdami šeimininko, nusitraukė, matyt, bandė patys vieni parvažiuot į namus, bet, susipainioję palaidose vadelėse, sustojo.
Gaila šąlančių gyvulių. Juozas jau buvo benueinantis, tačiau grįžo atgal ir, kiek leido  mėnulio šviesa, ėmė ieškoti vadelių galo. Dalis virvių kabojo ant vieno arklio šono. Tas greitai susirado, o kita dalis buvo nukritusi priekyje rogių į sniegą ir buvo priminta arklio kanopa. Patraukė  iš tolo -nepasiduoda, patuzgė stipriau ir pasilenkė paimti išsilaisvinusias vadeles. Kaip tik tuo metu arklys spyrė tiesiai  palinkusam Juozui į veidą taip stipriai, kad vaikinas nusirito į vieškelio vidurį.
Iš burnos pasipylė kraujas, iškrito išmušti dantys, žiojėjo perkirsta lūpa. Nuo skausmo Juozui buvo net silpna, jis vos pakilo ant kojų. Nosine užspaudęs burną, veriamas aštraus skausmo jis pasileido namų link. Nosinės per maža, ji jau nebesugeria plūstančio kraujo. Prasisunkęs pro audeklą, jis veržiasi pro pirštus ir varva ant sniego. Visas kelias nutaškytas krauju. Šiaip ne taip, vos gyvas vaikinas pasiekė namus ir pasibeldė į duris.
  Įleidusi sūnų, motina patamsyje ne iš karto pastebėjo, kad jis sužeistas, bet, kai Juozas norėdamas kažką pasakyti, ėmė gargaliuoti ir negalėjo ištarti žodžių, ji uždegė šviesą. Pamačiusi sūnų visą kruviną, baisiausiai išsigando.
- Jėzau mielas, ar kas primušė? - pripuolė moteriškė prie sūnaus, - Viešpatie, Dieve, kokia nelaimė!
Storu lininiu rankšluosčiu šiaip taip pavyko sustabdyti kraują, o išgirdęs aimanuojančią motiną, pakilo ir tėvas. Pamatęs taip sudarkytą sūnaus veidą, jis skubiai apsirengė, pakinkė arklį ir tuojau pat išvežė sūnų į miestelį pas daktarą.