Kaip ji ilgai gulėjo knygų spintoje, šviesos nematė,
Nesikalbėjo vidurnakčio gelmėj su manimi!
Buvau pamiršęs, kiek išminties ir gėrio tyliai slepia
Prieš šimtmetį išausti puslapiai, dabar gelsvi.

Verčiu aš juos lyg Motinos išėjusios maldyną,
Kaip giesmę protėvių giedotą iš širdies kadais.
Regiu, kaip vyrai plukdo caro uždraustą raidyną
Ir neša knygnešių klaidžiais miškų takais.

Rašyti žodžiai, sakiniai - man degančios žarijos,
Taip karšta nuo minties, kelių kartų man saugotos šviesos.
Kaip apsigauname, kada galvojame, jog viską žinom
Iš modernių kompiuterių, o ne iš knygos, gal ir beviltiškai senos.

Koks prastas tavo rūbas – iš blyškaus kartono,
Nors šilko tu verta. Verta būt papuošta aukso spalva.
Tiktai ne rūbas sielai džiaugsmą sugrąžina,
Bet žinios - gyvenusių žmonių brangiausia ainiams dovana.

Imu į ranką tėvų išsaugotą ir paliktą man seną knygą,
O mintyse neramų klausimą, kaip priekaištą girdžiu –
Matai, kokia gražia lietuviška kalba ji tau prabyla,
Kieno ir kokią kalbą amžiams bėgantiems paliksi tu?