Poetai visada jauni atrodo,
Tegul ne kūnu – širdimi.
Jaunystės sėklų kupini aruodai,
Rūsiai jaunystės vyno sklidini.

Poetai visada suranda žodį –
Švelnų, graudų, persmelktą maldos
Ar aitrų, piktą... Visada parodys
Poetai savo sielą, atiduos...

Poetai visada suranda kelią.
Ne sau – kitiems. Rankas ištiesia –
Paslydusį, parklupusį jie kelia.
Poetai visada suranda tiesą...

Kam reikalinga ta jėga, kantrybė, nuolankumas?
Kam elgetos drabužiai aukso rūmuos?
Nejau taip norit būti amžini?
Poetai miršta visada jauni...