Vienatvė
Savelijui N.
Jinai įsėlina tarsi sena nukaršusi katė –
Lėtai ir sunkiai girgžteli durys.
Juodos akys pernakt liūdnai žiūri
Ir lyg bokštas dantytas iškyla kaltė.
Gūdžiai lūžta nuo vėjo paliegus šaka,
Kažkur šneka ir riejasi žmonės,
Kažkas grįžta pavargęs iš tolių kelionės,
O tave skaudžiai smaugia bevardė ranka.
Lyg pamėklė boluoja lango anga.
Tuščias stalas, kertė varganai užklota,
Vien gūdžios atminties iškankinta kakta –
Nežinia, kaip ir kada pasibels pabaiga.
Ar dar bus dovanota skausminga diena,
Jau seniai nežinai ir žinoti nenori.
Ant palangės naktis ryto vėją pakorė,
O tavyje užgeso vaikystės daina.
Neturi ką ištart, tiktai drebančios rankos
Glosto vaiko galvelę sapne.
Pabundi – palšas rytas, paskendęs dugne,
Ir jau niekas tavęs nebelanko...