O Rojaus soduos žydi gėlės... (20)
Šeštas skyrius
Stiprus, negailestingas vėjas taršė, draskė šakas. Jis bandė medžius pavergti, reikalavo paklusti, nes būtent vėjas dabar tapo žiauriu ir visagaliu dominantu. Medžiai lenkė galvas, lingavo viršūnėmis, tačiau nenusileido, vėl kėlė apdraskytas šakas ir nepasidavė beribei vėjo galiai, neleido paminti savojo orumo. Gamta kaip žmonės – mažai kuo skiriasi. Kaip vieni, taip ir antri – pripažįsta tik jėgą ir visuomet engia silpnuosius. Jėga nugali besąlygiškai. Ji visuomet teisi, kieno pusėje bebūtų: žmogaus, žvėries, gamtos... Silpniesiems sunku išlikti. Arba jie privalo įgyti jėgų ir pasikelti patys, arba turi susirasti galingą draugą, kuris užtartų ir pastatytų ant kojų. Kitaip mirtis – visur ir visada. Mirtis vaikšto silpnųjų pėdomis tol, kol vienu momentu šie užsižiopso ir užmina ant jos šešėlio. Ir tuomet Mirtis savajai aukai įsikimba į gerklę. Pasaulis žiaurus, o silpnajai jo daliai – dvigubai žiauresnis.
Pasienio zoną, o po to ir niekaip nepažymėtą pačią valstybinę sieną, Astas kirto niekieno nekliudomas. Kelią jis žinojo. Tai buvo ne pirmas kartas. Tiesa, visas permirko. Lietus nesiliovė lijęs, o nuo siūbuojančių, šniokščiančių medžių žliaugte žliaugė vanduo, po kojomis maišėsi aukšta žolė, pynėsi krūmokšniai, žliugsėjo purvas. Bent jau kol kas, jei taip dar galima pasakyti, Astui sekėsi. Vos išėjęs iš miško į plačią autostradą, jau Baltarusijos teritorijoje, jis sustabdė grėsmingai lekiantį didžiulį „Maną“ paskui save velkantį dar didesnį refrižeratorių ir supratęs, kad jiems pakeliui, įsiropštė į patogią, plačią mašinos kabiną.
Dabar Astas sėdėjo šiltoje kabinoje, džiovinosi iki paskutinio siūlelio permirkusius drabužius, šildėsi sugrubusias rankas, trynė paraudusį veidą ir lengviau atsikvėpęs, žvalgėsi pro langą. Ūsuotas, apkūnus, jau kelias dienas nesiskutęs ukrainietis vairuotojas sutikęs jį nuvežti net iki Donecko, atrodė susiraukęs nekalbus ir kažkuo nepatenkintas. Jis suko vairą tai į dešinę, tai į kairę, tarytum laukdamas, jog kažkas pradės vytis, be paliovos žvalgėsi į užpakalinio vaizdo veidrodžius ir nekreipė jokio dėmesio į peršlapusį, purviną, sušalusį pakeleivį.
– Dažnai važinėji šiomis vietomis? – pagaliau nebeištvėręs tylos, kurią drumstė tik variklio gausmas ir iš radijo imtuvo sklindanti tyli muzika, paklausė Astas.
Radijo imtuvas gaudė kažkokias baltarusiškas radijo stotis. Grojo muzika, skambėjo dainos, sunkiai suprantama greitakalbe kažką bėrė diktorius. Vairuotojas atsakė neiškart. Padidinęs greitį, jis aplenkė kitą sunkvežimį, neskubėdamas užsirūkė, po to žvilgterėjo į Astą ir pagaliau, su juntamu ukrainietišku akcentu, rusiškai atsakė:
– Ne. Dabar jau retai. Sienos, sienos... Visi atsiskyrė, subyrėjo, išsidalijo gabalėliais. Kol pravažiuoji visas muitines, nebetelpi į jokius grafikus. Va ir dabar, iš Talino varau. Jau parą vėluoju... – Jis vėl nutilo. Tebegrojo muzika, sunkiai tempdamas krovinį, teberiaumojo motoras, tarytum šokdami nesibaigiantį valsą – tebelakstė stiklų valytuvai. – Ir vežti nebėra ką, – vėl prakalbo vairuotojas. – Su visomis tomis laisvėmis gyvenimas lekia sunkiai besuprantamam velniop, aiškiai viršydamas leistiną greitį. – Jo balsas skambėjo irzliai ir piktai. – Algų nebemoka. Vargsti žmogus, dieną-naktį suki šitą prakeiktą baranką1, o grįžti – gėda žmonai į akis pažiūrėti. – Jis piktai trenkė ranka per vairą. – Juodai duonai neužtenka. O jie laukia išsižioję: žmona, vaikai – visi ėst nori, apsirengti reikia, gražiai gyvent svajoja. Kur tas gražus gyvenimas?.. Galų gale ir pačiam norisi stikliuką išlenkti, po reiso atsipalaiduoti... Sunkūs laikai atėjo, labai sunkūs... Jauniems, kaip tu, gal dar lengviau... Bet irgi...
Pro šalį skriejo miškai, vienkiemiai, kaimeliai... Viskas liko ten, užpakaly ir jau skendėjo lietaus miglose vos beįžiūrimoj praeity. Mašinos ratai sukosi nesustodami, skaičiavo kilometrus ir vežė Astą į naują, nepažystamą tolį, į naują gyvenimą, į ateitį. Tik kokia ji bus, ta ateitis? Kas jo laukia? Astas nežinojo, bet atgal kelio nebebuvo. Jis irgi dingo lietaus migloje, išnyko rūke, išsisklaidė baisiuose prisiminimų labirintuose. Kažkurioj vietoj viskas pasibaigė ir privertė prasidėti iš naujo.
Keletą kartų jie buvo sustoję pakelės kavinėse užkąsti, nusipirkdavo maisto, truputėlį pailsėdavo, pramankštindavo kojas ir vėl leisdavosi į kelią. Dieną važiavo, naktį, sustoję kempinge prie kažkokio didelio miesto, miegojo. Ryte Astas atsibudo vėlai. Jis net nepajuto, kaip jie vėl pajudėjo iš vietos. Pagaliau, po kelių bemiegių naktų, jam pavyko užsimiršti, atsipalaiduoti ir šiek tiek pailsėti.
1 Baranka – vairas (liaud.;žarg.).
– Buvai labai pavargęs? – pastebėjęs, kad jo keleivis atsibudo, paklausė vairuotojas. Šįryt jis atrodė kur kas linksmesnis ir šnekesnis.
– Taip, buvau... – Linktelėjo Astas. Jis trynė užmiegotas akis. – Seniai nemiegojau...
– Turi nemalonumų?
Astas įtariai žvilgterėjo į vairuotoją ir paklausė:
– Kodėl taip manai?
– Patikėk, aš retai klystu. – Vairuotojas pirmą kartą šyptelėjo. – Kažką sapnavai, per miegus šaukei, vapėjai... Be to, įsėdai į mano mašiną kažkur miške – šlapias, purvinas...
– Lijo lietus, – trumpai ir abejingai, nieko nepaaiškinančiai burbtelėjo Astas. Kalbėti šia tema jam nesinorėjo.
– Beje, tavo ranka sužeista. – Tik dabar Astas prisiminė apie aptvarstytą ranką ir paslėpė ją po išdavikiškai nuo peties nuslydusiais markiniais.
– Tai?.. – Jis mostelėjo sveikąją ranka. – Tai niekis. Tik neatsargūs vaikiški žaidimai...
Iš tikrųjų, žaizda nebekraujavo ir beveik nebeskaudėjo, todėl apie ją Astas net pamiršo. Ši žaizda buvo daug menkesnė nei ta, kuri kraujavo širdyje.
– Nesijaudink, – dar sykį šyptelėjęs, ranka mostelėjo vairuotojas. – Man vienodai šviečia kas tu. Kada įsėdai į mašiną, palaikiau tave kontrabandininku – vienu iš tų, kokių dabar ten, jūsų laisvos valstybės pasienyje gali daug sutikti keliaujančių eilinės cigarečių partijos, ar pigaus šnapso1 parsivežti. Deja, tąkart, matyt, suklydau. Tokie taip toli nevažinėja. Pasienyje apsiprekina ir atgal... Laikas – pinigai. Nesijaudink, aš ne iš tų, kurie knisasi svetimuose gyvenimuose ir jėga bando išpešti visas paslaptis. Mano manymu, kiekvienas žmogus turi savąją paslaptį ir teisę į ją.
Astas tylėjo. Jis sėdėjo įsmeigęs žvilgsnį į priekyje lekiantį asfaltą ir tylėjo. Žodžiai dingo kartu su mintimis, nes prieš akis šmėsčiojas kelias negražino praeitin ir nevedė į ateitį. Tuštuma ir nežinomybė. O už jų?.. Kas slėpėsi už šių dviejų dvynių seserų: Mirtis ar Gyvenimas?
Kuo toliau į pietus jie važiavo, tuo darėsi šilčiau. Iki čia ruduo dar neatkeliavo. Keitėsi klimatas, gamta, aplinka ir netgi žmonės – jų veidai, kalba, papročiai...
Pagaliau jie prasirangė siaurais, Astui nepažystamo didelio miesto gatvių labirintais. Didžiulis vilkikas pūškavo leisdamas juodų dūmų kamuolius, stoviniavo prie šviesoforų, vėl sunkiai judėjo iš vietos, vos, vos tilpo daugybe automobilių užgriozdintose gatvėse, bet nesustojo, yrėsi į priekį, nes ten jo laukė kelionės tikslas, ten laukė šiltas namų židinys. Artėjo metas skirtis. Vienas iš jų grįžo namo, antrasis, gi, tolo nuo jų ir stengėsi išnykti beribėje pasaulio platumoj. Astas dosniai atsilygino už puikią kelionę, tvirtai paspaudė vairuotojui ranką ir atsisveikindamas padėkojo:
– Ačiū. Tu geras žmogus. Tu man labai pagelbėjai...
– Nežinau... Mums tik buvo pakeliui... – šyptelėjo vairuotojas spausdamas keistojo pakeleivio ranką. – Sėkmės tau. Nežinau kodėl, bet man rodos, kad jos tau prireiks labiausiai. Sėkmės. Lik sveikas...
Jis dar mostelėjo ranka ir užtrenkė dureles. Mašina vėl suūžė, išspjovė eilinę porciją juodų dūmų ir nuvažiavo; tarytum laukdama likimo valiai palikto keleivio sankryžoje dar stabtelėjo, bet supratusi, kad toliau jiems nepakeliui, it norėdama atsistoti piestu smarkiai šoktelėjo į priekį, kaip ir pirma išpūtė juodų dūmų kamuolį, ir nėrusi kairėn, visiems laikams dingo. Astas vėl liko vienas su savo mintimis, neaiškia ateitimi, visai jam svetimam mieste. Tiesa, su tuo kas įvyko bei tuo kas vyksta jis jau truputėlį apsiprato. Retkarčiais košmariškos praeities vizijos grįždavo, bet ir jas, tvirtų pastangų dėka, pakankamai sėkmingai Astas vijo lauk, spjovė kruvinai praeičiai į veidą ir užsirūkęs, ramiai atsidusdavo, nes pasiduoti sąžinės graužačiai šiuo momentu buvo tolygu ant kaklo užnertai kilpai. Praeitis tapo kažkuo tolimu ir netgi imančiu blėsti atmintyje, kažkuo panašiu į matytą ir imamą pamiršti siaubo filmą, kurio herojus labai patiko ir įsijautęs į jo vaidmenį, nejučia imi jį mėgdžioti.
Traukinių stotį Astas rado nesunkiai ir ilgai neužtrūkęs, nusipirkęs bilietą, po poros valandų jau sėdėjo kupė ir tęsė kelionę toliau.
– Tuk-tuk, tuk-tuk, tuk-tuk, – dabar jau traukinio ratai dainavo monotoniškai ir negailestingai. Jie stengėsi neleisti užsimiršti ir tvirtino, kad šiuo metu viskas priklauso nuo jų. – Tuk-tuk, tuk-tuk, tuk-tuk...
1 Šnapsas – degtinė (liaud.).