Keista, bet visai jų nebijojau.
– Nežinau kur jis, – atsakiau tvirtai. – Jis seniai išvažiavo į Vilnių, paliko namus – taip ir dingo. Po tų įvykių nemačiau...
– Gaila, gaila... – Mane pasiekė nepatenkintas, truputėlį irztelėjęs balsas ir vėl tas pats, sunkiai suprantamas krenkštelėjimas. – Kur jis galėjo dingti? Nejaugi tu tikrai nežinai kur jis? O mes tikėjomės...
„Tai buvo Arnas, – pagalvojo Astas. – Tikrai jis. Tai jo krenkštimas. Velniai rautų, koks buvau jiems svarbus jei jis pats atsidangino...“
– Aš net pyktelėjau. – Angelė nežinojo brolio minčių ir kalbėjo toliau.
„Velniai tave griebtų, tu, asilo šmote! Ir tu manim netiki! Kad jūs pasikartumėt visi, kartu su farais.“, – pagalvojau tuomet.
Jie parvežė mane namo. Supratau, šie žmonės seniai sekė mūsų namus, gal net mane, nes neklausę žinojo kur gyvenu. Man įsakė eiti pirmai, o tie du, kurie sėdėjo šalia manęs, atsilikę keliais žingsniais, bet prisidengę manimi, sekė paskui. Jų rankose sužvilgo pistoletai kurių jie netik neslėpė, o priešingai – demonstravo, turbūt norėjo įbauginti, pranešti apie savo pranašumą ir įrodyti, kad tai nebe darželinukų žaidžiami žaidimai. Apieškojo viską: kambarius, rūsį, garažą, tvartą... Nieko neradę, susėdo į automobilį ir buvo beišvažiuoją, tačiau tarpusavyje pasitarę, vėl pravėrė užpakalinį automobilio langą ir mostelėjo man, tebestovinčiai kiemo vidury, kad prieičiau.
– Mergužėle, – priėjusi išgirdau bandito žodžius, – jei pasirodys tavo brolelis, pranešk mums. – Pro langą kyštelėjusi ranka ištiesė vizitinę kortelę ant kurios tebuvo ilgas mobilaus telefono numeris. – Tavo bratkė2 privalo suprasti, kad mums būtina kai ką aptarti. Mes nieko blogo jam nenorim... Suprask, taip bus geriau visiems – ir jam, ir mums. Tiesa, mentams nepatarčiau apie mus pliurpti. Ir apskritai, panele Angele, geriau gyvenkim gražiuoju.
Dar pamačiau plačią jo šypseną. Po to langas be garso užsivėrė. Blykstelėjęs žibintais, paskui save palikęs dvokiančių dūmų šleifą ir mano ausyse aidu tebeskambančius švelnius grasinimus, automobilis išrūko iš kiemo. Stovėjau sustingusi kiemo vidury, spaudžiau rankoje kortelę su telefono numeriu ir žvelgiau jiems įkandin. Kažkodėl supratau, kad tau su jais geriau nesusitikti. Į kiemą išėjo motina.
– Jie išvažiavo? – lyg apgailestautų, paklausė ji.
Mama nesuprato kas jie tokie. Ji pamanė, kad tai policininkai.
– Tu jų bijojai? – Asto klausimas buvo keistas ir juokingas, su iš anksto žinomu atsakymu, bet Angelė jį paneigė.
– Ne. Tada pati stebėjausi. Tiesa, jiems išvažiavus vis viena pajutau kaip virpa, linksta pakinkliai. Gal nuo šalto, žvarbaus vėjo, kuris kiaurai perpūtė mano apdarą, o gal nuo jaudulio, kuris įkyriai rangėsi mano sieloje, šalto prakaito sudrėkinta nugara ritosi bjaurūs šiurpuliukai. Supratau, kas jie bebūtų – buvę tavo draugai ar nauji priešai, bet juokauti šie vyrukai nemėgsta ir vargu ar galėjo nuo jų apsaugoti, o tuo labiau apginti policija. Aš jiems tiesiog neturėjau ką pasakyti ir, berods, jie patikėjo, tačiau kilus menkiausioms abejonėms, galėjo grįžti ir tada aiškintis taptų kur kas sunkiau. – Angelė nutilo. Tarytum susikaupusi, po neilgos pauzės ji vėl prašneko: – Tik vieno dalyko nepapasakojau – niekam: nei tardytojams, nei tiems, net iki šiol nežinau kam. Žodžiu, supratai, mafijozams. Ir net tėvams nepasakiau, nes bijojau, kad jie išplepės farams. Praėjo kelios dienos po to kada viskas prasidėjo. Pašto dėžutėje radau laišką. Atgalinio adreso nebuvo. Paskubom praplėšiau voką. Jaučiau, kad jame slypi kažkokia svarbi paslaptis, kažkas tokio, ko negalima nuslėpti ir tai būtinai turėjo sietis su tavimi, Astai. Nesuklydau. Voke radau nediduką lapelį su pora smulkia, moteriška rašysena parašytų sakinių.
„Nesijaudinkite, Jūsų sūnus gyvas ir sveikas. Kuriam laikui jis išvažiavo. Asto draugė Ingrida.“
Šimtus kartų skaičiau šį trumpą laiškelį. Skaičiau ir skaičiau, braukiau ašaras ir vėl skaičiau. Tuos du sakinius išmokau atmintinai, bet niekam apie juos neprasitariau. Tai buvo tavo atsisveikinimo žodžiai – tau pirmam apie juos ir pasakoju.
                     2 Bratkė – brolis (žarg.).
Staiga Astas pajuto keistą, plonytį siūlelį, kuris jungė dabartį su seniai praėjusia, bet jam nežinoma jo paties praeitim. Praeitim, kuri neatsilikdama sekė pėdomis ir grįžo kartu su juo dar labiau paryškindama tuos baisius darbus, kuriuos tuomet Astui teko pradėti ir kuriuos užbaigti jis ketino dabar. Tiesa, sesers pasakojimas jam tik dar geriau priminė, kad negalima prarasti budrumo. Priešas galingas ir klastingas, o nuodėmės kurias jis padarė yra mirtinos ir ne vien ponas Dievas jį teis paskutiniojo teismo dieną. Nusikalto jis ir prieš žmones, kurie su malonumu bei be didesnio vargo galėjo ilgam jį įkišti už grotų. Ne, kovos Astas nevengė, tačiau bijojo įsivelti į kvailą karą su policija ir nesuspėti įvykdyti duotosios priesaikos. O tai buvo vienintelis ir didžiausias viso gyvenimo tikslas, jo esmė bei prasmė, netekus kurios net mirtis tampa nebeįmanoma.
– Angele, kuo mane kaltino? – Jis užsirūkė ir išleido dūmų kamuolius.
– Daug kuo... Daug... Kada tardytojas skaitė kaltinimus, šiurpas ėjo per nugarą. Pasipriešinimas teisėsaugos organams, trijų policininkų nužudymas... Nežinau kodėl, bet po kurio laiko jie prašneko dar apie keleto žmonių nužudymą, reketą, plėšimus... Ir visu tuo kaltino tave, mano brolį. Dieve, kaip man tada buvo sunku. Stengiausi netikėti visu tuo, nesiklausyti ką šneka žmonės, ką rašo laikraščiai, bet tai tapo praktiškai neįmanoma.
– Kaip manai, Angele, man labai pavojinga keletui dienų likti pas jus? – Astas žinojo atsakymą, bet vis tiek paklausė.
– Manau, kad taip. Byla nebaigta, kaltinimai likę... Pats puikiai žinai kokie žmonių liežuviai... Tave bet kada gali suimti...
– Taip, aišku, žinau – žmogus žmogui vilkas. Tai tiesa. Žmonių santykiai daug bjauresni nei žvėrių. Jie žiaurūs ir negailestingi. Perkąsk kitam gerklę ir tapsi laimingu; tavęs neapkęs, bet gerbs, laižys šikną ir čiaužios prieš tave ant kelių. Faina, ar ne? – Astas garsiai nusijuokė tuo, tik jam būdingu ironišku juoku. – Ir vis tik privalėjau aplankyti gimtus namus, apsireikšti ir atgimti. Vieną tau, sesute, galiu pasakyti – gyvo manęs niekas nepaims. Aš nekenčiu pančių, nekenčiu grotų, todėl mirsiu tik laisvas.
– O, Dieve! – Pasigirdo duslus atodūsis, nevalingai išsiveržęs iš Angelės lūpų. – Ne... Astai, geriau išvažiuok, susirask saugią vietelę...
Šypsena tebeklajojo Asto veidu, tačiau jo akys pasidarė žiaurios ir negailestingos. Jos svaidė liepsnojančius žvilgsnius ir neleido suabejoti ką tik ištartų žodžių tikslumu. Tai buvo tiesa – tokia, kokią jis pats sau susikūrė ir niekada ja nesuabejojo, nesusvyravo, išliko tvirtai pasiryžęs: paskutinė kulka privalėjo priklausyti jam. Tai Asto nė kiek negąsdino. Laisvę gerbiąs erelis neįsivaizdavo savęs uždaram narve. Nelaisvė buvo kur kas baisiau už mirtį.
– O kaip tas blizgantis Mersas? – paklausė Astas. – Daugiau nebepasirodė? – Ši tema išliko labai svarbia.
– Pasirodė... Buvo jau žiema, tuoj po Naujųjų. – supratusi, kad ši pasakojimo vieta labai domina brolį, tęsė Angelė. – Mama kažką triūsė virtuvėje. Aš sėdėjau savo kambaryje ir žiūrėjau teliką. Staiga pasigirdo garsus batų bildesys. Pašokusi pravėriau duris. Tai buvo vėl jie, tie patys – iš automobilio. Odinės, šiltos striukės, trumpai kirpti plaukai, platūs pečiai, žiaurios akys... Šįsyk išsigandau. Jų žvilgsniai buvo baisūs, visai nebe tokie kaip tuomet, pirmojo mūsų susitikimo metu.
Angelė pasakojo ir jai atrodė, kad viskas kartojasi. Ji pajuto, jog net šitiek metų prabėgus, tie įvykiai jos nepaleidžia, nepalieka ramybėje, o seka kaip šešėlis paskui ir vėl grasina, vėl atsinaujina. Angelės širdį apėmė baimė – nauja, o gal ne, gal grįžo ta pati, tik užsimiršusi, bet šiuo momentu ji nejuokais išsigando dėl brolio ateities. Nuo pat vaikystės Angelė žinojo, kad Astas nė prieš ką nekeliaklupsčiauja, nelenkia galvos, o ką tik išgirsti žodžiai tik dar kartą tai patvirtino ir įrodė seną, gerai žinomą tiesą. Išdidusis erelis gerbė mirtį ir bjaurėjosi nelaisve, bjaurėjosi silpnybe ir džiaugėsi nesibaigiančia kova.
– Gerai pamenu išsigandusios motinos veidą, – tęsė pasakojimą Angelė. – Vienas iš banditų grubiai mane stumtelėjo ir aš, vos išsilaikiusi ant kojų, atatupsta įlėkiau į kambarį. Sustojau skaudžiai rėžusis į stalą.
Kambario durys užsitrenkė. Trečiasis banditas liko su mama.
– Na ką, taip ir negauni žinių iš broliuko? – sušnypštė tas, kuris įstūmė mane į kambarį. Jis stvėrė man už rankos ir skaudžiai ją suspaudė. Prisikišęs prie pat veido, tęsė toliau: – O gal apie mus pamiršai? – Bandito veidą iškreipė baisi budelio šypsena. Jos išsigandau labiau nei skausmo.
– Ne, negaunu... – Stengiausi nuslėpti baimę, bet...
– Tu tikra? O gal vis tik yra kokia žinelė?
„O kas, jei jie sužinojo apie tą laiškelį?“, – staiga mano galvoje šmėstelėjo mintis.
Tačiau neprasitariau, o jie paleido į darbą kumščius. Talžė mane per veidą, krūtinę, rankas... Mušė ir vis kartojo:
– Prisimink, sterva, mes laukiam iš tavęs žinių. Prisimink! Kalbėk jei nori gyventi, tu, kurva!.. – Keiksmai liejosi kaip iš gausybės rago ir lydėjo vis naujus ir naujus smūgius. – Ar tu išvien su savo pidaru bratke?! A, žertva?!
Parkritau ant lovos. Bandžiau rankomis užsidengti nuo sumušimų liepsnojantį veidą ir jutau kaip rieda nevilties ašaros. Maniau, kad pribaigs, bet ne. Iki valios pasilinksminę ir prisi-tyčioję, jie metė piktus, grasinančius atsisveikinimo žodžius:
– Lik sveika, gražuole. – Budelių veidus tebedabino pasitenkinimo šypsenėlės. Net nieko nesužinoję, jie, berods, liko patenkinti. – Žinai, tavo bratkė mus galutinai užkniso. Neatsiras – vietoj jo dulkinsim tave... Apsiplauk šūdus ir ruoškis plačiai išskėst kojas. – Patyčias lydėjo garsus kvatojimasis. – Greit grįšim. Iki pasimatymo, žėrtva...
Nemačiau, bet girdėjau kaip užsitrenkė durys, o jų žingsniai nutolo, dingo, išnyko. Pasigirdo iš kiemo išvažiuojančio automobilio motoro gausmas. Pavojus atitolo, atlėgo, paliko mane ir mūsų namus. Tik nežinojau ar ilgam. Banditai žadėjo greit grįžti ir tuomet...
Ką daryti? Šito aš irgi nežinojau. Verkiau ir nemačiau išsigelbėjimo. Policija nepasitikėjau ir manau, gerai dariau. Tavo draugų, Astai, mieste irgi liko tik keletas, o ir jais nežinojau ar begalima pasikliauti. Supratau, kad tu išjudinai piktų širšių lizdą. Išjudinai, o pats kažkodėl dingai, pabėgai, neapskaičiavai jėgų ir... Aš nežinojau – gyvas tu dar, ar jau miręs.
Angelė matė tvirtai sugniaužtus Asto kumščius ir neapykantos iškreiptą veidą.
– Jie dar prisimins tavąsias ašaras, – pagaliau ištarė jis. – Aš atkeršysiu – už tave irgi. Jie neminėjo jokių vardų?
– Ne. Daugiau jų nemačiau. – Išsigąsdinta brolio reakcijos, Angelė skubėjo tęsti pasakojimą toliau, stengdamasi nors truputėlį sušvelninti jo įtūžį. – Dar ilgai mus tampė tardytojai, kriminalistai... Būtent aš, kažkodėl, nekėliau jiems pasitikėjimo. Paskui, palaipsniui, viskas nurimo, užsimiršo. Sudrebėjęs kaip žemės drebėjimo sudrebinta žemė, mūsų gyvenimas grįžo prie įprasto, kasdienio ritmo. Taip mes ir gyvenome visus tuos metus. Astai, – Angelė atsargiai palietė tvirtai sugniaužtą, grėsmingą brolio kumštį, – nereikia grįžti į praeitį. Prašau... Ji nemaloni. Tave visi pamiršo. Nebeprimink apie save. Nereikia keršto... Neapykanta gimdo žiaurumą. – Jos balse skambėjo susitaikėliška malda.
Astas atsistojo, priėjo prie lango, abiem rankom atsirėmė į palangę ir kurį laiką žvelgė į sodo žalumą, lengvo vėjelio judinamas obelų šakas, pro tankią prie pat lango augančios vyšnios lapiją besiskverbiančius saulės spindulius; jis žiūrėjo į tolimą savo vaikystę, be rūpesčių pralėkusią jaunystę – į linksmą praeitį, kuri vieną dieną netikėtai tapo pragaru.
„Keista. – Astas rikiavo įvykių chronologiją. Kai kas nesiderino. – Keista... Kam čionai grįžti po Naujųjų, jei Arnas žino, jog mane pribaigė Rimo žmonės? Kam? Kam be reikalo triukšmauti? Šiaip, dėl pasilinksminimo? Nė velnio, pažystu Arnį. Jis nemėgsta be reikalo ryškintis1. Nejaugi Rimas prisipažino manęs pasigailėjęs ir suteikęs tą paskutinįjį šansą? Suteikęs... O gal jis pasigyrė, kad mane pardavęs geras babkes užkalė2... Kitaip, kur paaiškinimas? Kur logika? Keista...“
Staiga jis atsigręžė ir pratarė:
– Tai mano reikalas – vykdyti nuosprendį ar pasigailėti, tai mano nebaigti darbai – pradėti ir palikti. Tik tam aš grįžau, nes nemėgstu sustoti pusiaukelėj, lygiai taip pat, kaip nemėgstu būti tamsiam urve tūnančia bailia pelyte. Aš nežinojau, pasirodo, jie nuskriaudė dar ir tave, Angele. Už tai jie irgi atsakys. Jie raudos kruvinomis ašaromis, o aš gėrėsiuos jomis ir

1 Ryškintis – čia, be reikalo save rodyti (aut.).
2 Geras babkes užkalti – gerus pinigus uždirbti (aut.).
prisiminsiu savąsias, kurias teko lieti išmestam iš gyvenimo lopšio. Tai bus dar viena manosios priesaikos dalelyte. Galbūt tau sunku suprasti, sesute, bet tai, kad sėdžiu priešais tave – yra klaida. Senų seniausiai turėjau supūti po velėna. Bet... Arba kažkas suklydo, arba aš sudraskiau kažkieno sukurtą neginčijamą aksiomą. Vienas iš dviejų, bet paneigęs mirtį, aš svečiuojuos savo gimtuose namuose, ir džiaugiuos artėjančia atpildo valanda.
Angelė tylėjo. Ji suprato, kad egoistiškai savo teisumu įtikėjusio brolio perkalbėti nesugebės, negalės pakeisti jo įsitikinimų, o tuo labiau planų. Galės tik melstis, melstis ir prašyti Dievo atleidimo didžiausiam žemėje nusidėjėliui. Melstis, tikėtis ir prašyti...
– O ta mergina, kuri atsiuntė laišką... Ingrida, berods. Kas ji? – susitaikiusi su tolimesnių prašymų bei įkalbinėjimų beprasmybe, Angelė pakeitė pokalbio temą ir prisiminė geradarę, kuri bent keliais žodeliais tuomet pranešė, kad Astas gyvas.
– Ji? – Astas susimąstė. – Ji gera draugė... – pagaliau radęs tinkamą atsakymą, pridūrė jis. – Ji iš mūsų miesto, bet tu jos nepažinojai... Ji vyresnė už mus, net už mane...
– Tu ją myli? – Ir tuoj pat susizgribusi koks ilgas laiko tarpas prabėgo, Angelė pasitaisė. – Tu mylėjai ją? Jūs jau buvot susitikę?
– Ne... Dar ne... – Astas atsakė tik į antrąjį klausimą, nes į pirmąjį atsakymo nežinojo pats. Jo veidu praslinko keistas liūdesio debesėlis.
Giliai atsidususi, Angelė atsistojo. Diena žadėjo būti labai sunki, nes grįžę sužadinti prisiminimai užpildė dabartį, sunkia našta gulėsi ant pečių, varstė protą ir kankino paliegusią sielą, tyčiojosi ir radę bent menkiausią priekabį, aštriu grąžtu gręžė plonyčiu kiautu pasidengusią sąžinę. Gyvenimas nestovėjo vietoje, o sparčiai slinko pirmyn, bet netgi pašėlęs ritmas neleido pamiršti to, ką slepia stora daugelio metų skraistė.
– Eik, Astai, truputėlį nusnūsk, – nelinksmai pratarė Angelė. – O man metas... Jau rytas... Laukia kasdieniai darbai. Eik... Aš paklojau tau tavajam kambary. Ten tebestovi tavo lova...
Naktis baigėsi. Aušo rytas, po daugelio metų pirmas, kuomet Astas vėl galėjo peržengti seniai pamiršto savojo kambario slenkstį ir pamiršęs košmaru virtusį gyvenimą, ramiai išsimiegoti savo lovoje.
„Štai čia aš kadaise gyvenau... – jau atsigulęs, žvalgydamasis po nepasikeitusį kambarį, pagalvojo jis. – Kadaise... O ką čia veikiu dabar? Tad ar kas laukė manęs šiuose namuose?“
                    Neradęs tinkamo atsakymo Astas nusižiovavo ir apsivertęs ant šono, užmerkė miego lipdomas akis.