Nejaugi tu,
nurengęs moteris visas,
puolei nurenginėt medžius
  Gašlias akis pridengęs vėju,
    Mintis – audrom,
        Lytėjimą – liūtim...

Dar netikiu, kad tu –
                           ruduo,
Bespalviais kontūrais
  sugrįžtantis į naktį.