Keista. Klevą nukirto ir blaškos sugrįžęs ruduo.
Tarsi grožio nelikę, tik liūdesiui lankstos alėjos,
Melžias lietūs po lašą, o rūkas bespalvis be jo
Pasiryškina neviltį – ši be spalvos vaikštinėjas.
Didžiakleviui atnaujinęs vėjas pernykštes natas
Liko vienas laukymėj ir lapams gaidų nešlamėjo.
Pažiūrėjo, kaip liūdi ruduo, net pamiršęs, kad ves
Šokti snaiges pirmas svaigiašokio dangaus orchidėjų.
Visiškai paprastai klevas guli vienodos spalvos –
Toks netikras, be rudenio bučinio, kvepiančio vėju.
Tik mažyčiai vaikai seną medį spalvot sugalvos,
Kad ruduo nebelaiduotų rudenio lyg nusidėjęs.