Žiema
Baltą pasaką seka iš lėto
ilgoji, šaltoji naktis.
Vėjas snaiges lyg pūką vis mėto
ir braido po šaltas pusnis.
Eglė balta skara pasipuošus,
žvilga mirga žvaigždelių šviesom,
vėjui eglės šakose suošus,
žemė puošiasi snaigėm puriom.
Supas snaigės lengvutės, iš lėto –
Krinta žemėn, tai sukas ratu.
Plaštakėlės žiemos numylėtos
šoka valsą su vėju kartu.
Žiemos pasaką suošia medžiai –
pasipuošia baltąja sakme.
Šiaurės vėjas dainuoja taip graudžiai,
tarsi gailisi, guodžia save.
Baltos snaigės ir gėlės ledinės
žiemos pasaką tyliai kartos.
Žemės patalas lengvas, pūkinis –
vėjas oš, baltą sakmę nešios.