Kai atėjai duris pravėręs,
Angele, chaoso, sumaišties
Nuo popieriaus lapų tuščių galvos nepakėliau,
Mėginau atkurti vaizdus praeities.

Baltame veide balzgana šypsena.
Mėgini apsimesti kažkuo kitu, nepažįstamu.
Svetimi netrukus ateis lapų gyslomis,
Staugimas žolę nurėš nebegrįžtamai.

Nebylus kaltinimas lūpose sustingęs.
Kaltini mane, jog neturi kur prisiglausti ir nurimti?
Mano gailestis jau nebepamenu kada pradingęs.
Taip pat, kaip dingo kažkur tavo sąžinė, nežinomų vilkų jaunikli!

Ko urzgi, ko šiepi dantis?
Ar duona kasdieninė nebepatinka?
Sudraskei tu kaimynų šunis,
Ir papjovei vištas, jų plunksnas palikęs.

Raudoni lipnūs lapai.
Ir stovintis vanduo.
Tau šito neužteko,
Norėjai pasijuokt.

Dargana ašaras liejo,
Kad niekas ir niekad jai nepadėjo,
Kad niekas ir niekad jai nepadės,
Kad nesulauks ji savo mirties.

Liūdint dangui pabučiavau senolę žemę,
Rankas suvilgiau baloj,
Ir, paraginus Juodį,
Savojo vilko ieškot išvykau.