Dangaus skliautas žvaigždėm nusagstytas-
metafizinis veidrodis dvasiai,
astrologų skaityta knyga,
kartais Meka lankyta vienatvės.
Meditacija žvelgiant aukštyn,
atviroji erdvė kaip šventovė,
o virš mūsų Juodoji skylė,
gravitacijos teatras prieš srovę.
Šimtamečiai išminčiai žyniai,
skurdūs elgetos, vargšai karaliai
tiesos trupinius bandė surinkt
aklinoj tamsoje šviečiant žvakei.
Pranašų akyse sublizgėjo viltis,
Piramidės statytos ir Toros,
kas sukurta žmonijos lopšy
subyrėjo seniai iš esmės-
vienoj vietoj pasaulis nestovi.
Mes kasdieną kiti,kol numirštam,
sunaikinam save ir atgimstam iš naujo,
vis kapodami karmos šaknis,
tą žiaurios realybės tikrovę.
Angelo Sargo globa atšaukta,
žmonių aura blanki krištolinė,
Žemės gelbėt atvyksta Indigo vaikai,
tolimiausių žvaigždžių piligrimai.
Akys gražios, tiek daug išminties
atrast stebuklingą sprendimą,
nėra meilės šaltuos jų veiduos,
mėlynieji vaikai lyg žaislai metaliniai.