Žvilgančioj, mėlynoj ne šviesoj
Nesuskaičiuoju jau ant pirštų,
ant smilgų ar žvaigždėse
visų kardiogramos parabolių.
Nebejaučiu, kaip ant vaikštančio
kalno pilnaty sutviska,
patraukia svajotojų akį
rasoj užtrukę dievai.
Nebežinau, kaip paskirta
pasibaigti aidui iš okeano,
kaip lemta prasidėti tam,
kas pabaigos nė neturės.
Cirkonio dulksna pasidabinę
neužmiegančios plaštakės,
palei imbierines žiemas,
palei nutapytą horizontą
neša gegužės trisdešimt pirmąją,
kai į mano pavasarį tu atklydai
su „amžinai“.