Vandenė
Ne šaltakraujė esu,
tiktai blyškiaveidė -
kai gimiau,
ir motulė vystė
į mėlyno rūko šilką -
mane nužiūrėjo mėnulis...
...o dabar tu kalbi,
įsėlinęs į mano šypseną,
ir aš tyliu už abu,
tik išplukdau
iš akių
liūdesio debesėlį;
bet vis tiek:
kol dar jaunas dangus,
kol mėlyno rūko šilkas,
kedenamas prieblandos vėjų,
plevena virš mūsų -
išsiliek - įsiliek į mane,
kad galėtum
įvardyti laiką
tarp to,
ko tikėjaisi
ir ką radai
manyje - - - - - - - -