MEILIŲ KOKTEILIS

Pasakysiu jums, kad negerai, kai daug švenčių vienu metu. Kodėl, klausiate? O gi todėl, kad galvoje tada viskas kažkaip susiplaka. Ir taip, kad paskui atmaišyti sunku. Ypač – manojoje ( kai kas sako, kad joje – jau seniai kiaušinienė...).Gerai, kad nors tarp Kalėdų ir Velykų yra šioks toks tarpas atsipūtimui su Užgavėnių blynais per vidurį. Tačiau tikra bėda su dviem šventėm. Tai mūsų rimtuolė Vasario 16-oji ir nelabai seniai įmigravęs amerikietiškasis, įžūlusis, seksualusis, šventas Valentinas. Tik prekybininkai laimingi braido po raudonų širdelių, balionų, prezervatyvų, ir kitokio gero, neišparduoto per  Kalėdas, jūras ir iš džiaugsmo trina rankas – šitoks pelnas! O man neaišku, kuri šventė dabar yra svarbesnė – pareiga Tėvynę mylėti liepia, tačiau taip romantikos norisi, kad oi...Taip besiblaškydama nusprendžiau,kad abi šventės, nepaisant milžiniškų skirtumų, turi ir vieną panašumą – abi skelbia meilę, tik viena – tėvynės, o kita – konkretesnę, realesnę.Ėmiau tada svarstyti : o kas būtų, jei šios abi meilės rūšys susijungtų į vieną. Jei vyrai mus, moteris, imtų mylėti kaip tėvynę? Koks rezultatas? Kovo aštuntoji? Tiek to, pamirškime ją (vyrai su džiaugsmu bei palengvėjimu jau seniai ją pamiršo).Taigi, pafantazuokime.
Jei būtume mylimos kaip tėvynė... Kiek odžių, poemų, eilėraščių, dainų mums būtų skirta!Kai kur netgi paminklai stūksotų, - ne valstietei, ne darbininkei, -  o Moteriai. Gal būt, turėtume net savo himną ir vėliavą. Mums šaunūs kariai duotų priesaikas...priešui užpuolius mus gintų...Apie mus būtų rašomos disertacijos, mūsų istorija būtų išnagrinėta po kaulelį...Praradę mus, ilgesingai dūsautų amerikonai išeiviai. Žodžiu, būtume visaip išaukštintos. Tačiau – tik teoriškai. Čia – tik gražioji pusė. O dabar ta kita – išvirkščioji...
Iš mūsų visi ko nors reikalautų. Pradedant verslininku milijonieriumi, baigiant bomžu. Ir dažniausiai to, kas visai neįmanoma, arba sunkiai pasiekiama: mokesčių lengvatų, teisingų įstatymų, gero gydymo, santuokų seksualinėms mažumoms ir t.t. Netgi kūdikiai vežimėliuose, ir tie spiegtų apie savo teises. Ir visiems tik duok, duok, duok ir dar kartą duok, visiems ne gana – ypač atlyginimo. Norėdamos visus patenkinti, imtume panašėti ne į darbščiąją Barbę devyndarbę, bet, ko gero į gatvinę prostitutę, dulkinamą per visus galus kieno nori ir kada tik užsinori. Ne koks vaizdelis, ar ne? Ir ką mes už tai gautume? Krūvą nušiūrusių pažadų, atsainiai nusviestų, tarsi padėvėtų rūbų?
Kaip besistengtume išpenėti visada alkaną armiją savo vaikų – piliečių, dažniausiai būtume keikiamos. Tik pabandykite paklausti žmonių, ar dabar Lietuvoje gyventi gera? Atsakydami tik pažvelgs keistai ir, ko gero, pasukios pirštą ties smilkiniu. Galiausiai mus paliktų, išmainytų į kitą, nors ir ne Tėvynę, bet su gražesniu fasadu, brandesnių formų... Tik retą sentimentalumo valandėlę už mus kas nors pakeltų tostą. Ir , taip besielgdami, visi norėtų, kad MES JUOS MYLĖTUMĖME.
Todėl, mielosios, bet kam, prisipažinusiam jums meilėje, siūlau pateikti nedidelį testą: „kaip tu mane myli? a) kaip moterį , b) kaip tėvynę. Ir jeigu, neduok Dieve,  mylimasis pasirinks variantą „b“,  tai žinokite – jūsų likimas aprašytas viršuje.