Kelio mintys
Kur tu? Žiūriu į lekiančius
Baltus laukus pro šalį.
Kur tu? Šaukiu sau mintyje,
beaidėje tyloje vėl ir vėl,
jau šimtus kartų sau, paties
užduodamą klausimą,
šimtus kartų pamirštą lyg
jo ir nebuvo, ir tūkstančius
kartų vėl prisimintą lyg be
jo, daugiau jokių klausimų
nėra mano gyvenime.
Klausiu, vis neišgirsdamas
atsakymo. Klausimą,
išgirstą savyje, kada
sustoja rutinos garsai,
tik supa, užsupa bėgantys
medžiai pro šalį, pro šalį,
vis tolyn ir tolyn, bėgantys
į niekur, bėgantys į čia. Iš
ten... bėga ir pažadina
iš balto sniego,
nubraukti rutinos
dulkes nuo vyzdžių – ku
tu?
Kur tu? – tariu aš vėl ir
Tolyje pamatau vieniša pušį,
aukštą ir liekną, stovinčią
toliau nuo medžių kitų –
toliau nuo visko. Ir aš visai
kaip ta pušis; aš vienas ž
vienišas?..
Pilki medžiai šalikelėje
Apsupti baltų laukų. Galbūt
tu ten? Te, kur baigiasi
sniego laukai begaliniai, ten
kur skrenda paukščiai
palikę btangiuosius
kraštus,
pasiimdami su savimi kartu,
tik viena vienintelį norą –
sugrįžti.
Ar tu toli, ar tu arti? Ar man
apsidairyt, kad tave pamatyčiau? Ar tu už marių
plačių, už lakų baltų,
sniego apdengtų? Aš nežinau. Nežinau,
tik žvelgiu, kaip bėga balti,
liūdni laukai ir jaučiu tave.
Žinau, kad tu esi, kad
kažkur tu lauki. Aš
irgi laukiu. Ko?.. Aš nežinau,
tik jaučiu, kad tave
suradęs žinosiu. Paslaptį
saugotą nuo manęs
metų metus. Kokią paslaptį?
Suradęs tave –
pasakysiu.
________
Kur tu?.. – spengia
nesuvaldyto automobilio
ratai, slysta inertiškai į
šalikelę, ir trenkiasi į
aukštą, vienišą ir tvirtą,
jau senai ten augusį beržą.
Laikas sustoja ir nušvinta mano
Mirtis – aš čia...