Gal obuolių ėjo

Vienas lauke- ne karys,
Tad ir tas nusišovė.
O juk išėjo tik paskinti
Svečiams laukinių obuolių.
Bet dabar tai nebesvarbu.
Jau ir metai kiti. Nors svečiai
Tebesėdi sulipę medumi.
Sulipę jų tostai, intrigos.
Ir ore tebetvyro saldumu
Varvantis gašlus klegesys.
- - - - - - -
Dabar sunku beišgirsti,
Kaip visai greta, už lango,
Obelis neprinokusiais
Vaisiais sunkiai verkia,
Ašaromis talžydama vyro
Šalimais nurimusią krūtinę-
Išleis sielą ir bus jis
Vienas lauke sau karys.
Urtė