Vakaras nelauktas, neprašytas
Tyliai atsklendė sulaužytais sparnais.
Vėlų rudenį stovi medžiai juodi ir nuplikę.
Lapai – pilki pelenai…

Tamsios šaknys pasislėpė lyg gyvatės
Po išdeginta žeme.
Kažkur dar giliau pulsuoja kruvina širdis.
Vėliau, šaltą žiemą,
Varnos aštriais lyg peiliai snapais ją draskys.

Kažkas nematomas stipriom rankom
Kylančius dūmus suplėšo.
Ir artėjančią šaltą naktį
Staugimu nerimstančiu kviečia.

Tas dvokas supuvusių lapų,
Dejonės medinių stogų.
Tamsiai raudoni dažai
Laša nuo medžių šakų.

Liūdesys išgraužė skylę
Gluosnio kamiene.
Teka ašaros jo.
Tai sušildys šalčio sukaustytą žemę
Ir tyras, toks artimas blogis
Įkvėps šviežią gurkšnį tiesos.