Naktis, ne – veikiau jau paryčiai, išties praėjo ramiai, tačiau užmigti Astas nesugebėjo. Vos sumerkus akis, iš suluošintos pasąmonės iškart grįždavo kruvini lavonai, sujauktas kambarys, ausyse aidėjo šūviai, zvimbė kulkos... Jis vartėsi lovoje, tai pašokdavo ir sėdėdavo susiėmęs rankomis galvą, tai vėl atsiguldavo ir apsiraminęs, bandydavo nors minutėlę nusnūsti, bet negalėjo – buvo beviltiška.
„Pasirodo visai nelengva tapti žudiku.“, – mąstė Astas, įrodinėjo sau, kad tai tebuvo būtinoji, priverstinė gynyba, bet negalėjo atsikratyti įkyrių mirties vaizdinių, kurie sekė paskui, nepaleido ir grasino lygiai taip pat kaip gyvenimas. Astas puikiai suprato – dabar bijoti reikia ne mirusiųjų, o gyvųjų kurie, kaip mirusieji, irgi seka jo pėdomis. Kur kas labiau šiuo momentu reikia bijoti tų, kurie grasina ir neša mirtį jam, o mirusieji jau nukenksminti ir nebepavojingi – su jais tekovoja sąžinė, sąmonė, protas – tegul jie guja mirusiuosius lauk ir laidoja laike, o gyvuosius, deja, reikėjo laidoti jam pačiam. Laidoti, arba būti palaidotu. Vidurys kažkur dingo, o tarp gyvenimo ir mirties išliko tik siaurutis, vos pastebimas takelis.
Galiausiai nebeištvėręs sunkios, kankinančios nakties, nesugebėjęs pailsėti, Astas atsikėlė. Nuėjęs į virtuvę, šaldytuve susirado martinio butelį, prisipylė sklidiną stiklinę ir bent jau taip stengdamasis išsivaduoti iš smaugiančių košmarų gniaužtų, vienu ypu ją išgėrė. Užsirūkęs lėtai, atsargiai, atrodo bijodamas, kad gali kas pastebėti, jis priėjo prie lango ir atitraukė užuolaidą. Buvo jau beveik išaušę. Vėl dulkė lietus. Smulkūs lašeliai čeženo į lango stiklą ir tekėjo juo mažyčiais, po to išaugančiais, susiliejančiais upeliais žemyn. Net oras atitiko Asto nuotaiką. Jo sieloje irgi lijo, buvo tamsu ir šalta, pūtė žvarbus šiaurys ir stingdė mintis, nepaleido jų tam, kad jis nė akimirksniui neužsimirštų, nepamirštų kas įvyko, prisimintų tai ką padarė ir atgailautų, atgailautų, atgailautų...
Grįžęs prie stalo Astas vėl įsipylė martinio, kilstelėjęs ranką, ištuštino stiklinę ir pajutęs kaip maloni šiluma liejasi gyslomis pasiekdama kiekvieną kūno dalelę, atsisėdo ant kėdės. Parėmęs galvą rankomis, jis iš naujo įkrito į gilią prisiminimų bedugnę.
Matyt išgirdusi, kad svečias nebemiega, atsikėlė ir Ingrida. Ji vos girdimai basomis kojomis atšlepsėjo į virtuvę ir prisėlinusi prie Asto, švelniai apglėbė jo pečius. Astas girdėjo merginą įeinant, jautė jos artėjimą, basų kojų šnaresį, tačiau nuo švelnaus vėsių rankų prisilietimo krūptelėjo ir tik pajutęs pažystamo, deginančio, pusnuogio kūno artumą, nusiramino ir klausiamai pažvelgė į ją per petį. Atrodė, kad jis priekaištauja ir nori paklausti, kam ji trukdo ir aplamai, ar turi tam teisę.
– Negali užmigti? – paklausė Ingrida.
Astas papurtė galva.
– Dieve, tu juk sužeistas. – Tik dabar mergina pastebėjo nuo prasisunkusio kraujo paraudusiu bintu aptvarstytą Asto ranką. – Tau reikia pas gydytoją... Kas...
– Et, niekis. – Astas numojo ranka. Jis nenorėjo klausimų tęsinio. – Truputį nusibrozdinau... Sugis.
Jis įsmeigė apgirtusį, blausų žvilgsnį į merginą ir paklausė:
– Sakyk, Ingri, tu laiminga?
– Aš? – Ingrida sutriko ir akimirksnį tylėjo ieškodama atsakymo. – Taip, manau – taip. – Ji tebestovėjo apglėbusi galingus Asto pečius prigludusi prie jų pusnuoge, besikilnojančia krūtine, kuri veržėsi iš po naktinių marškinių prašydama, kad ją paliestų, glamonėtų atsikišusius spenelius. – Kiekvieno laimė sava, Astai, kiekvienas ją supranta savaip. – Pamaniusi, kad tai praeitos nakties kivirčo ir priekaištų tąsa, mergina bandė užbėgti jai už akių.
– O tu kaip?
– Aš? Astai, tu pakankamai gerai mane pažysti ir žinai visus mano gyvenimo vertinimo kriterijus.
– O tu kaip? – Atrodo Astas negirdėjo merginos žodžių.
– Na, jei turiu kur gyventi, turiu ką valgyti, esu jauna, sveika... Argi tai ne laimė?
– Ir tau visai nesvarbu kokiu būdu visa tai užsidirbi? – Astas nepaliko šiuo momentu, berods, jam pačio svarbiausio klausimo neišspręsto ir toliau kamantinėjo Ingridą.
– Bet tu juk irgi neari žemės, nelenki nugaros kur nors statybose, kaip tai daro kiti... – Dar labiau įsitikinusi, kad priekaištų naktis tęsiasi, mergina atšlijo nuo Asto ir vėl pyktelėjo. – Aš bent jau parduodu save, o tu atimi pinigus iš žmonių...
Tačiau ji klydo.
– Tu nesupratai manęs, Ingri. – Astas mostelėjo ranka ir nutraukė merginos žodžius. – Aš niekuo tavęs nekaltinu. Dulkinkis su kuo nori. Tik nebesuprantu kas tai yra laimė. Iki šiol irgi turėjau viską ir maniau esąs laimingas. Deja, staiga visiškai susipainiojau. Man atrodo, kad pasukau į kažkokią klampią pelkę ir neberandu išėjimo – imu skęsti, jaučiu kaip traukia klampus, bjaurus ir dvokiantis liūnas.
– Astai, papasakok kas nutiko. Papasakok... Pasidarys lengviau. Aš žinau. Man irgi būna sunku, kartais... Astai, nejaugi tavo reikalai tikrai tokie blogi?
– Supratau! – Tarytum radęs tą vienintelį, teisingą sprendimą, neišgirdęs merginos prašymo, staiga Astas nutraukė jos žodžius. – Ingri, laimė – tai ne babkės, ne krūva baksų. Ne, tikrai ne turtai... Neklysk. Paskui gali būti per vėlu. – Staiga apvertęs viską aukštyn kojom, pradėtajai temai sugalvojęs antonimą, daug garsiau ir tvirčiau jis ištarė: – Ingri, man metas. Važiuosiu ieškoti laimės. Aš ją rasiu. Tikrai... Neabejok! Rasiu... Ir tuomet tau paaiškinsiu kas tai yra laimė... Palauk truputėlį...
Ištaręs pastaruosius žodžius, tarytum norėdamas pasiimti su savimi, kaip mažytę plunksnelę Astas pakėlė merginą ant rankų ir pasodino ant virtuvinio stalo. Pastumta alkūne, po stalu nusirito ir sudužo stiklinė su nebaigtu išgerti martiniu. Jis bučiavo Ingridos lūpas, kaklą, krūtinę, pečius, tarytum geisdamas, kad visam gyvenimui liktų atminty, godžiai traukė jos kūno aromatą kvepiantį vakarykščiais kvepalais, prakaitu ir cigarečių dūmais. Jo rankos slydo šilkiniu merginos apdaru ir glamonėjo po juo pasislėpusį, tvirtą, kaip styga įsitempusį kūną. Astas pastebėjo, matė Ingridos veidą užplūdusią aistrą: nuleistos ilgos blakstienos, drėgnos, bučinių išsiilgę, praviros lūpos, vyriškų rankų prisilietimų reikalaujantis lieknas lie-muo ir atodūsiai – sunkūs, bet malonūs. Iš lėto, neskubėdamas ir neartindamas erotinės scenos finalo, jis nutraukė nuo merginos pečių lengvai nuslydusias naktinių marškinių petnešėles ir lengvas šilkas išdavikiškai atidengė baltą, pasakiško grožio kūną, prieš kurio grožį Astas nebeturėjo jėgų atsilaikyti. Jis trūktelėjo Ingridą prie savęs ir išgirdo jos gilų, nebevalingą atodūsį, panašų į aimaną, lydimą tankaus kvėpavimo ir prislopintų žodžių:
– Mylėk mane, Astai, maldauju – mylėk... Tu nuostabus. Mylėk...
Jie mėgavosi užplūdusia akimirksnio laime, ta aistra, ta nenumaldomai prasiveržusia meile – trumpa, bet neapsimestine ir karšta, kaip išsiveržusio vulkano lava.
Pagaliau išsekę, jie nurimo. Ingrida gulėjo pusiau ant šono, išsitiesusi ant šalto, kieto stalo nejusdama jokio diskomforto. Akinantį nuogumą prisidengusi marškiniais, ji tebesimėgavo ką tik patirto orgazmo virpuliukais ir svajingai, vos pramerktomis akimis žvelgė į savo mieląjį svečią, kuris, pasisotinęs ja, atsisėdo ant kėdės ir tebeglostė jos švelnias, lieknas, tvirtai suglaustas kojas.
– Astai, dabar tu supratai kas yra laimė? – vos pastebimai šypsodamasi, dar virpančio-mis nuo ką tik patirto orgazmo lūpomis, paklausė mergina.
Tačiau Astas tylėjo. Jis atsistojo ir ėmė rankioti ant grindų išmėtytus drabužius. Tik apsirengęs, sagstydamas kelnių sagas, visai ne džiaugsmingai, o veikiau su kartėliu ištarė:
– Deja, tai tik dalelytė, tik mažytis trupinėlis, tik laimės akimirka – viena iš sudedamųjų jos dalelių. Ingri, aš neapsakomai tau dėkingas už tai, kad neišdalini jų kitiems. Ačiū tau, ačiū, kad palieki dalelę ir man... Bet... Tai ne viskas...

Automobilis skriejo taškydamas balas. Ingrida mėgo važinėti greitai. Nors lijo kur kas mažiau, iš dangaus, tarytum kažkieno purškiami, krito tik smulkūs, mikroniniai lašeliai, tačiau stiklų valytuvai be perstojo judėjo pirmyn – atgal, pirmyn – atgal – monotoniškai, kaip metronomo švytuoklė, nuobodžiai ir migdančiai; jie valė lietaus lašus, o lašai vis krito, krito, krito... Dangus nė minutėlei nepragiedrėjo, išliko tamsus, apniūkęs, besisolidarizuojąs su Asto širdį gniaužiančiu liūdesiu, kuris tirštais debesimis gaubė ir slėgė sielą.
– Ingri, – pagaliau nutraukęs iš proto varančią tylą, neatitraukdamas sustingusio žvilgsnio nuo nenurimstančių, gyvybę įgavusių valytuvų, niūriai pratarė Astas, – tu bijai mirties?
                     – Mirties? – Tai buvo dar vienas keistas, nelauktas, netikėtas klaustukas, pastatytas tą paskutinįjį rytą. Tarytum išsigandusi šio keisto klausimo, mergina net sulėtino greitį. – Manau jos bijo visi, nemėgsta...
– Taip, aš irgi... – tęsiamai, bereikšmiu balsu prisipažino Astas. – Aš irgi... Keista, kodėl? Anksčiau apie tai negalvojau...
– Dieve, Astai, kam klausi? Tu mane gąsdini. Prašau, nereikia... Juk viskas susitvarkys, tiesa? Astai...
Tačiau Astas negirdėjo merginos klausimo, nekreipė dėmesio į prašymą, nesiklausė jos raminimų. Išsitraukęs iš kišenės, jis įjungė telefoną ir surinko gerai žinomą Arno numerį. Šįsyk Arnas atsakė iškart.
– Čia aš. – Asto balsas išliko toks pat, kokiu jis kalbėjo apie mirtį. Ingridai pasirodė, jog prakalbo pati Mirtis.
– Tu dabar kur, Astai? – atpažinęs pasikeitusį buvusio draugo balsą, ramiai ir mandagiai, tarytum nieko nebūtų nutikę, paklausė Arnas. – Mums būtina susitikti ir aptarti tolimesnius veiksmus. Vakar, savo namuose, tu peržengei visas padorumo ribas. Už tokį tavo elgesį Milžinai kaltina mane. Jie mano, kad vykdei mano nurodymus.
– Nė velnio, Arni, nė velnio. – Tuo tarpu Asto žodžiuose nebuvo nė dalelytės to mandagumo, kuris liejosi iš Arno lūpų. Jis skėlė keiksmus ir net nemanė derėtis. – Mes nebeturime ką viens kitam pasakyti. Chana mūsų santykiams. Chana ne mano – tavo noru, tavo iniciatyva. O su Milžinais, su Amerikiečiu, aiškinkis pats – kaip nori. Būčiau jiems tik dėkingas jei sumaltų tave į šūdus. Tu išdavei mane, koreše1... Skaičiuoji žmurikus2? Kiek jų, Arni? – Astas garsiai, su pašaipa nusikvatojo. – Jei nepaliksi manęs ramybėje, jų taps dar daugiau ir prižadu – vienu žmuriku būsi tu.
1 Korešas – draugas (žarg.).
2 Žmurikas – lavonas (žarg.).
– Astai, tu ką, išprotėjai? – Arnas gan ryžtingai nutraukė iš telefono ragelio sklindančius grasinimus, tačiau jo balsas nepakito, išliko tokiu pat ramiu, susikaupusiu ir neleido abejoti jo teisumu. – Tavęs jau ieško mentai. Įsijunk teliką1... Jame pamatysi savo fotkę2. Astai, išjunk durnių3 ir suprask – tik aš sugebėsiu tau padėti. Juk žinai, turiu gerą stogą... Kitaip tau chana.
                      – Eik velniop! – Astui darėsi bjauru klausytis saldaus melo. – Pabučiuok man į šikną, asile! – Jis širdo. – Dabar klausyk tu, šūdžiau, klausyk įdėmiai, tu, pidare4 ir niekada nepamiršk to ką išgirsi. Prisimink visam likusiam savo, šūdo nevertam gyvenimui. Aš išvažiuoju – nebevark, nebeieškok manęs, tačiau nepamiršk ir lauk – aš grįšiu. Grįšiu ir teisybė triumfuos. Prisiekiu, tu dar skaičiuosi žmurikus – jų bus daug... – Astas košė žodžius pro sukąstus dantis palengva, neskubėdamas, tačiau sudėdamas į juos visą savo pyktį, pagiežą ir neapykantą. – Aš prisiekiu, Arni, grįšiu ir tada tu mirsi. Ką gi, drauguži, iki pasimatymo. Lik sveikas ir nepamiršk ką išgirdai. Nepamiršk...
Baigęs priesaiką, nebenorėdamas klausytis taip netikėtai, staiga tapusio bjauriu, buvusio bičiulio balso, jis išjungė telefoną ir pravėręs automobilio langą, su įtūžiu sviedė jį lauk.
– Daugiau jo neprireiks, – tarytum tebekalbėdamas su savo mirtinu priešu, pro dantis iškošė Astas. – Nebeprireiks...
Ingrida viena ranka vairavo automobilį ir su didžiuliu susidomėjimu, stengdamasi nepraleisti nė menkiausios pokalbio dalelytės, sekė jį, nors nepaaiškinantį visko iki galo, bet šiek tiek nušviečiantį įvykius, į kuriuos, visai to nenorėdamas, Astas įpainiojo ir ją. Merginai buvo įdomu ir ji visai negalvojo, neįvertino, koks gali tapti pavojingas šis netikėtai prasidėjęs žaidimas.
– Viskas gerai? – pagaliau paklausė ji.
– Taip, aišku. – Astas linktelėjo galvą. – Dabar daug geriau... Dabar jam pasakiau viską ką norėjau. Bijojau – nesuspėsiu... Suspėjau ir perspėjau... Nemėgstu šaudyti į nugaras... Netgi jei tai bus negreit.
– Tu teisus, Astai, nuo šito palengvėja, aš žinau. Viskas bus gerai.
– Čia sustok, – niūriai paliepė Astas, visai nekreipdamas dėmesio į guodžiančius merginos žodžius.
Kaip įbestas, automobilis sustojo purviname, šlapiame miško kelelyje, kuris, kuo toliau tuo labiau siaurėjo, liejosi su mišku ir peraugęs į taką, greitai ketino visai pasibaigti. Aplinkui stūksojo nepraeinamas, begalinis, pilkumoj paskendęs miškas. Didžiuliai medžiai bauginančiai ošė, linko nuo stipraus, rudeniško vėjo, bet nepasidavė, bandė atsispirti galingai gamtos jėgai ir išlikti – vėl tiesėsi, aukštyn kėlė šakas ir numetę dar šūsnį pageltusių, šlapių lapų – išdidžiai stovėjo. Jie irgi norėjo gyventi. Jie irgi kovojo.
Ranka nuvalęs užrasojusį automobilio langą, tarytum stengdamasis suprasti kur jie atvažiavo, Astas apsidairė, giliai, sunkiai atsiduso ir pažvelgęs į ramiai prie vairo sėdinčią tokią paklusnią ir žavią vairuotoją, pratarė:
– Atvažiavom... Toliau pėsčiomis... Ten jau siena... Kelia žinau...
– Išvažiuoji ilgam? – paklausė Ingrida. Jai darėsi liūdna; buvo gaila skirtis su žmogumi, kuris nepastebimai tapo jai artimu. Su Astu ji visuomet galėjo pasidalinti savosiomis bėdomis, savosiomis mintimis. Mergina žinojo, kad jis visada išklausys, visada supras, užjaus ir paguos – jei ne žodžiais, tai bent jau savo artumu. – Tu susitvarkysi? Viskas bus gerai? – Ingridos žodžiuose skambėjo nerimas. – Tau sunku...
– Kol kas nežinau, Ingri, nieko nežinau. – Astas užsirūkė ir patylėjęs, niūriai pridūrė: – Nežinau... Nežinau kas manęs laukia... Pasaulis šiaušiasi prieš mane, stojasi piestu, ir aš lieku vienas. Man reikia atramos, kad iš po kojų neslystų žemė. Rasiu ją ir grįšiu. Žinau – grįšiu. Nesirūpink... Tu jau daug man padėjai. Viskas bus OK.
– Astai, paskambink man. Aš lauksiu... Aš jaudinsiuos...

1 Telikas – televizorius (liaud.).
2 Fotkė – nuotrauka (liaud.).
3 Išjunk durnių – nekvailiok (žarg.).
4 Pidaras – homoseksualistas (žarg.).

Astas nujautė tuoj, tuoj iš Ingridos akių prasiveršiančias ašaras, tačiau tik trūktelėjo pečiais nutraukdamas sentimentus ir pratarė:
– Ingri, nenoriu sakyti „Taip“, nors žinau, tu trokšti šito. Nenoriu įsipareigoti, nes bijau neįvykdyti pažado. Tik noriu tavęs paprašyti, Ingri, brūkštelk keletą žodelių mano tėvams ir išsiųsk laišką. Parašyk: „Gyvas, sveikas, kuriam laikui išvažiavo...“. Daugiau nereikia – pakaks.
– Kodėl jiems nepaskambinai?
– Tu pamiršai, Ingri, jie neturi telefono.
– Tada parašyk – pats...
– Ne. – Tai buvo tvirtas atsakymas. Tvirtas, galutinis, dedąs tašką ir neginčijamas. – Aš nemoku rašyti laiškų. Aš nenoriu...
Astas rūkė paskubom, giliai užsitraukdamas dūmus ir neslėpdamas jaudulio. Baigęs rūkyti, pravėrė automobilio langą ir išmetė nuorūką. Uždaręs langą ir nubraukęs nuo rankos užtiškusius šalto lietaus lašus, jis pasisuko į Ingridą ir keistu, lediniu balsu ištarė:
– Ingri, nepakartojamas mūsų meilės rytas liks visiems laikams mano atminty. Jis buvo nuostabus, pats aistringiausias ir... tarytum paskutinis mano gyvenime. Ir tu – tokia pat – nepakartojama, vienintelė ir paskutinė... Ingri, mesk savo darbą. Tu vertesnė kur kas daugiau nei dalinti save kitiems. Tu nusipelnai meilės – nežemiškos, stebuklingos, o ne sukrešusių senių glamonių ir baksų krūvos. Žinok, kur bebūčiau, tavęs nepamiršiu. Tu liksi su manimi, Ingri, visą gyvenimą liksi mano širdyje. Lik sveika, sudie... – Astas paskubom pabučiavo merginą savo karštomis lūpomis nudeginęs josios lūpas, spūstelėjo jos rankos riešą, staigiu judesiu pravėrė dureles ir išlipęs iš automobilio, užtrenkė jas vėl.
Ingrida buvo pritrenkta tokio staigaus ir netikėto atsisveikinimo. Ji negalėjo patikėti tuo kas vyksta. Mergina dar norėjo kažką pasakyti, pravėrė lūpas, kad ištartų atsisveikinimo žodžius, bet buvo per vėlu. Ji kilstelėjo ranką, norėjo pamoti Astui, kurį, galbūt vienintelį mylėjo, bet Astas neatsigręžė, net nežvilgterėjo į jos pusę. Greitu žingsniu jis ėjo siauru miško keliuku – per balas, purvą. Jis tolo, nyko, kol visai dingo lietaus, miško ir gyvenimo pilkumoje. Išnyko, tarytum niekada nebuvęs, kaip sapnas, o gal dvasia – nusileidusi iš dausų, kurį laiką gyvenusi žemėje ir vėl dingusi, neradusi sau vietos, nepritapusi – vėl išskrido atgal.
Ingrida taip ir sėdėjo automobilyje – sustingusi, su paskutiniam atsisveikinimo mostui iškelta ranka. Jos skruostais ritosi ašaros – didelės, tokios pat, kaip lietaus lašai, kurie tebeslinko užrasojusiu automobilio langu. Mergina nuo jų duso, kūkčiojo ir laisva nuo nebereikalingo atsisveikinimo mosto ranka braukė ašaras, išsitepdama veidą, kaktą, skruostus ištirpusia, varvančia kosmetika. Bet tai, kaip daug kas,jau buvo nesvarbu.
– Sėkmės tau, Astai, sėkmės... – pagaliau pati sau sušnabždėjo atsisveikinimo žodžius Ingrida, tarytum tebesitikėdama, kad Astas juos išgirs. – Sugrįžk kada nors – aš lauksiu, visada lauksiu... O, Dieve, tik dabar supratau – aš klydau... Dabar žinau, aš myliu tave, Astai, labai myliu!.. Girdi – myliu?!
Tačiau Astas, dingęs lietuje, jau seniai išnyko, ištirpo beribio pasaulio erdvėje ir nebe-girdėjo pavėlavusio prisipažinimo meilėje. Nebegirdėjo ir nežinojo palikęs, ir vėl praradęs meilę. Metęs viską: namus, gimtą žemę, merginą ir draugus, palikęs praeitį ir gyvenimą, jis ėjo nevilties ašarų prisipildžiusiomis akimis nebematydamas kelio – vis tolo... tolo... grimzdo į nežinią ir nyko bekraščiame, visus įsiurbiančiame, bet ne visus gražinančiame, bjauriame pasaulio liūne...
– Aš grįšiu, – tvirtai sukandęs dantis, lyg gėdydamasis iš sielos gilumų beprasiveržiančių ašarų ir stengdamasis jas užgniaužti, pašnibždom, pats sau kartojo Astas. – Grįšiu ir tada, Arni, tu mirsi... Prisiekiu, mirsi!..