Snaudžia žemė po gruodo pluta
Jau pabaigusi gyvasties ciklą
Ir užklojusi marška balta
Peizaže kas atrodė netikra.
Virpa vėjyj pilki stabarai,
Dar sapnuodami žiedlapius margus,
Stypso medžių nuogi suburai
Ir tik debesys dar nenuvargo -
Skuba, lekia pilkais tumulais,
Pila šlapdribą, sniegą ir lietų -
Lyg nenori, kad žemė ilgai
Užsitraukusi gruodą gulėtų.
Bus diena, kai varveklio pirštu
Pakutens saulė snaudžiantį kiemą,
Paliesti spindulių jos karštų
Greit pamiršime stingdančią žiemą.