atodūsiais prisaldintas dangus,
krūtinėj muistosi skylėta siela,
norėčiau būt lyg vėjas – grįžęs,
vėl išėjęs. ar dar pabūt?
net slyvomis numarginta žolė
man jau nebesaldi, kas kartą
prisiminus svetimus žingsnius.

joje lyg (anti)aš praėjęs būčiau –
vyšnių sultimis tepti takai...
nenoriu būti ten, kur pernai
būčiau buvęs.