Baltą pelyną kalnas iškėlė. –
Pilkapio žiedą, protėvių vėlę?
Aitrų jo kvapą uždegė saulė,
Vėjas sugniaužė lašą į saują.

Lauko erškėtis žiedą išsupo,
Saulė bučiavo – kruvinos lūpos.
Leisgyvį džiaugsmą, alkaną gėlą    
Nešė ir pylė į mano sielą.                    

Vasaros krantas tolo, nutolo,
Šalnos sidabro žeidė atolą.                        
Laivas – be stiebo, burės – be laivo –
Spalio padangė neprasiblaivo.

Lauko erškėtį pūgos apsupo.
Kraujo lašeliai taško jo rūbą.                
Paukštis atlėkęs širdį pagirdė.
Skambiai pragydo. Giesmę ar girdit...