Pabudau šįryt lyg sapne -
už lango sniego lavina,
uždegus pilką žemės veidą.
Jaučiuos tokia lengva, trapi
tarytum, būčiau ką tik gimus.
Bijau ištirpti, kaip ta snaigė
arba išnykti pasakoj baltoj.
Pro langą žvelgia apsnigta šaka,
tarytum, obelis pražydus...
Ir būčiau patikėjusi nūnai,
kad čia ne sniegas, bet žiedai!
Viską išdavė apsnigę obuoliai...