Ošimas

Besigrumdama savy jūra smilgomis žaliuoja –
Visas kankina kranto smėlio troškulys.
Dėl grūdų kitus aukoti brangiai nekainuoja,
Lobis pilnas smėlio kaltę nubaidys.

Tarp kranto ir srovės glūdi vėjo labirintas,
Daug ekspeditorių paklydo nuo artėjančios šlovės.
O sienose erškėčiais papuoštų žeberklų šimtas,
Kas sustos nesusižeist – šviesos matyti negalės.

O ten, tunelio gale, spindi išsvajotas turtas,
Smilga atidarius skrynią švento smėlio atsigers.
Tik kad lobio viduje džiaugsmas tam, kas neapkurtęs –
Kriauklė, kurios ošimas visus kelius pravers.
Nemokamas