jau tavęs niekada neturėsiu

   Aš užlopysiu rudenio lapais
   Tavo sielos triukšmingas skyles.
   Gal nuslops mirtį nešantis kvapas,
   Gal ir nuoskaudas paukščiai sules.

   Gal nutils tas miesčioniškas triukšmas
   Po nuvytusių lapų danga.
   Bet susirenka priemiesčio šiukšlės
   Ir nustebina savo jėga.

   Aš į purviną rudenio balą
   Panardinsiu raukšlėtas rankas.
   Tu- ties smilkiniu šaltas metalas,
   Abejingai žvelgiąs į aukas.

   Ir skaudžiom adatėlėm erškėčių
   Subadysiu mintis ir nagus.
   Jau tavęs niekada neturėsiu,
   Jau tavęs niekada nebebus...
Sibilė