O Rojaus soduos žydi gėlės... (13)
Namas, kuriame gyveno gera Asto pažystama Ingrida, kurią jis, turbūt, netgi galėjo pavadinti geriausia drauge, stovėjo puikioje sostinės vietelėje, ant neaukšto kalnelio, prie pat didelio parko. Iš aštuntame aukšte esančio buto langų vėrėsi nuostabus vaizdas į parko gilumą. Astas mėgdavo stovėti balkone, rūkyti, gurkšnoti alų ir stebėti, kaip maži it skruzdės žmonės vaikštinėja alėjomis, ilsisi susėdę ant suoliukų, susiradę nuošalią aikštelę ir įsitikinę esą niekieno nepastebimi – deginasi saulėje. Kartais parke vykdavo koks nors renginys, šventė ar koncertas. Tada jis dar labiau atgydavo, lyg atjaunėdavo ir prisipildydavo daugybe pramogų ištroškusių žmonių. Iki vėlumos, atnešami lengvo vėjelio, iš parko estrados sklisdavo trankios muzikos akordai, linksmi šūksniai ir juokas. Naktimis, aišku, parke būdavo nesaugu, nes vos pritemus tamsias alėjas užplūsdavo įvairiausio plauko jaunimas: pankai, metalistai, narkomanai... Kas gerdavo, kas leisdavosi eilinę dozę kvaišalų2; vos paėjėjęs į šoną, galėjai pamatyti nevieną, tiesiog ant parko žolytės besimylinčią porelę, besišlapinantį girtą paauglį, ar tiesiog ant vejos gulintį ir kaifuojantį3 narkomaną. Žodžiu, čia gyvenimas virė dieną ir naktį. Keisdavosi tik šio teatro veikėjai. Tiesa, dar šį gyvenimą labai įtakojo metų laikai. Rudenį ir žiemą šis ribotas pasaulėlis ištuštėdavo, apmirdavo, o visi jo gyventojai išsikeldavo į miestą: dieniniai – paprasčiausiai sėdėdavo namuose ir tenkindavosi pasivaikščiojimais bjauriomis miesto gatvėmis, o naktiniai rasdavo prieglobstį baruose, rūsiuose arba apleistuose namuose. Tik retkarčiais galėjai pastebėti baltu it jaunavedžių patalas parko sniegu brendantį žmogelį išvedusį pasivaikščioti šunį. Kartais pasirodydavo viena kita porelė panorusi ištrūkti iš miesto šurmulio, kad pabūtų rimtoje vienumoje. Mėgdavo šią tykią vietelę ir pagyvenę žmonės. Ypač esant geram, saulėtam žiemos orui, pagrindinėse alėjose nuo kurių kartais atvažiavęs burzgiantis traktorius nuvalydavo sniegą, ant suoliukų sėdėdavo senyvos moterėlės ir ištisas dienas apie kažką plepėdavo, liežuvaudavo, plaudavo kaulelius giminėms, artimiesiems, pažystamiems ir draugams. Galėjai tik stebėtis jų iškalbumu ir nesibaigiančiu žinių bagažu.
Pagaliau pasiekęs Ingridos namą, Astas apėjo jį iš tamsiosios parko pusės. Truputį paėjėjęs siauru, į parko gilumą vedančiu takeliu, jis užvertė galvą ir įsistebeilijo į gerai pažystamus savo draugės langus. Pro merginos miegamojo langą, nežiūrint vėlyvo meto, o veikiau jau nakties, neužstota storų raudono audeklo užuolaidų, skverbėsi vos pastebima švieselė. Astas puikiai suprato – pas Ingridą jam irgi nesaugu, tačiau tikėjosi, kad bent kol kas čia jo niekas neieškos. Arnas žinojo apie jų draugystę, tačiau Astas bendravo ir su daugeliu kitų merginų, pas kurias taip pat galėjo prisiglausti. Tiesiog taip jau išėjo, kad Ingrida tapo jam kur kas artimesne už kitas; būtent ją vienintelę Astas galėjo pavadinti drauge. Drauge? Galbūt meiluže...
Su Ingrida jie buvo kilę iš vieno miesto ir pažinojo viens kitą kur kas anksčiau negu atvažiavo ir netikėtai susitiko Vilniuje. Netgi mokėsi vienoje mokykloje. Ingrida buvo keliais metais vyresnė už Astą, tačiau jau tada jų keliai kartais susikirsdavo: tai mokyklos vakarėlyje, tai miesto diskotekoje, tai kokio nors bendro pažystamo ar pažystamos gimtadienyje. Nors Astas buvo jaunesnis už ją, o mergaitės, paprastai, žiūri į vyresnius berniukus, tačiau šis, anksčiau laiko subrendęs ir suvyriškėjęs vaikas, kaip daugeliui mergaičių, Ingridai irgi patiko. Astas mėgo ir mokėjo bendrauti su merginomis visai ne pagal savo amžių: elgdavosi laisvai,
1 Chronikas – girtuoklis, alkoholikas (liaud.).
2 Kvaišalai – narkotikai (aut.).
3 Kaifuoti – jausti malonumą (žarg.).
kartais net chamiškai, buvo sportiškas ir drąsus, nemėgo išsišokėlių, nors pats gana dažnai tokiu būdavo. Esant reikalui jis užstodavo silpnesniuosius, nors silpnesni už jį buvo visi, ir ne vien bendraamžiai, bet ir daugelis vyresnių paauglių. Tiesa, tuomet Ingridos ir Asto susitikimai būdavo nekalti ir baigdavosi palydėjimu iki namų, neilgais pokalbiais prie laiptinės durų, keletu niekuo neįpareigojančių bučinių ir daugiau nieko. Jie nedraugavo. Kartais viens kito net nepastebėdavo, tačiau susitikę, nepraleisdavo progos paplepėti ir valandėlę pabūti drauge. Tada Astas jau draugavo su savo klasioke Daiva. Vieni šią draugystę vertino rimtai, kiti skeptiškai. Buvo net tokie, kurie jos pavydėjo. Tačiau šios poros santykiai vystėsi nepaprastai keistai ir sudėtingi, o jie patys vienas kitam buvo tikra priešingybe. Daiva – rimta, rami, gerai besimokanti, kukli mergaičiukė, klausanti tėvų ir leidžianti vakarus namuose, šeimos rate. Tuo tarpu Astas nenustygdavo vietoje. Jau tada jis ramia sąžine galėjo negrįžti namo nakvoti. Ištisus vakarus ir naktis jie su draugais slampinėdavo miesto gatvėmis. Asto draugai buvo daug vyresni už jį patį ir jau tada būrėsi į tam tikrą miestelio grupuotę, kurios vengė ir prisibijojo žmonės. Šios grupuotės mėgstamiausia susibūrimo vieta buvo pačiame miesto centre, prie pašto. Būtent už tai miesto gyventojai juos ir pravadino pašto karveliais. Esant blogam orui arba žiemą, šie karveliai leisdavo laiką vieninteliame miesto bare. Mokėsi Astas blogai – taip, kad tik pereitų iš klasės į klasę, nes mokslams neliko nei noro, nei laiko. Vienintelis užsiėmimas, kuriuo jis labai rimtai domėjosi ir kuris kėlė didžiulį malonumą, buvo sportas, o tiksliau – karate, boksas, kikboksingas. Šiam užsiėmimui Astas atiduodavo viską: laisvalaikį, vakarus, bemieges naktis. Galėjai pamanyti, kad šis vaikas gimęs vien tam, kad visą gyvenimą muštųsi ir kovotų. Tėvų barimai, priekaištai ir prašymai tiesiog praslysdavo jam pro ausis net neišgirsti. Tiesa, barėsi ir auklėjo, tiksliau, bandė auklėti sūnų vien motina, ir tai, tik retkarčiais. Tėvas pastoviai girtuokliavo ir retai jį sutikdavo, tačiau savų draugų tarpe sūnumi visada didžiuodavosi.
– Jis tikras velniūkštis. Paklausyk ką žmonės kalba, – sakydavo jam pažystami.
– Ne, mano sūnus šaunuolis. Neliesk jo. – Galbūt šiaip, o gal tikrai didžiuodamasis, bet tokiais atvejais tėvas užstodavo sūnų palaidūną.
– Na, na, dar pamatysi, prisidirbs jis. Paskui gailėsies, kad diržo nedavei, plaukus rausies...
Tiesa, pažvelgus iš kitos pusės, Astas nebuvo labai blogu vaiku. Nežinia kodėl ir kas jam įskiepijo tokią savybę, tačiau Astas nepaprastai mėgo teisybę, už kurią kovodamas pateisindavo visus būdus. Todėl draugai jį gerbė ne vien už jo jėgą. Gerbė ir bijojo.
Baigusi vidurinę, kurį laiką Ingrida pagyveno pas tėvus ir greitai kažkur dingo. Tėvai gyrėsi, kad jų dukrelė sėkmingai išlaikė egzaminus ir dabar mokosi universitete. Tačiau greitai Astas įsitikino, kad viskas visai ne taip, o jo pažystama auksaplaukė mergina vargu ar kada taps teisininke. Jau po pažinties su Arnu, ėmęs gyventi pasiturinčiai, visiškai netikėtai jis sutiko Ingridą viename iš brangių restoranų miesto senamiestyje, kurį labai mėgdavo į sostinę užklydę užsieniečiai. Mergina atrodė dar labiau išgražėjusi, labiau subrendusi, truputėlį papilnėjusi, tačiau tai tikrai negadino Ingridos grožio, o atvirkščiai – darė ją tik dar žavesne ir seksualesne. Ji vilkėjo gana solidų kostiumėlį, kurį sudarė liemenė su didele iškirpte, atveriančia stangrią, baltą krūtinę ir sijonas, dengiantis kelius, tačiau su ilga iškirpte priekyje, kuri, jai sėdint, viliojo visų žvilgsnius ir leido grožėtis dailių kojų formomis. Pudruoti skruostai, skoningai dažytos lūpos, siauri antakiai, ilgos blakstienos, pečius dengią šviesūs, auksiniai plaukai Ingridai teikė ne vien solidumą, bet darė ją patrauklia, viliojančia, linksma ir valiūkiška. Auksiniai auskarai, žiedais apmaustyti pirštai kalbėjo už ją pačią ir niekaip neleido patikėti, kad ji, sunkiai įkandamus mokslus graužianti vargšė studentė, vienam vakarui užsuko į šią, tikrai nepigią įstaigą atsipalaiduoti ir užsimiršti. Ingrida jautėsi visiškai laisvai ir sėdėjo prie baro apsupta draugių, kažkuo panašių į ją pačią. Astas girdėjo mergaitišku išlikusį jos plonytį balselį; kartkartėmis iki staliuko prie kurio jie sėdėjo keturiese, atskriedavo virpinantis barą ir turtingų lankytojų dėmesį atkreipiantis, pažystamas, švelnus jos juokas. Iš pradžių jis nesuprato ką čia veikia buvusi jo pažystama ir net neužkalbino jos. Astas net nežinojo ar jį pastebėjo Ingrida. Galbūt ji tik dėjosi nepastebinti seno pažystamo, bet tuomet tai jo visai nedomino. Tačiau tame pačiame restorane išvydęs Ingridą sekantį vakarą, o po to dar sekantį, – ir vis kitų užsieniečių kompanijoje, Astas suprato – štai kur Ingridos universitetas. Tik panašu, kad čia ji jau nebesimoko, o seniai ir sėkmingai dirba matyt visai pelningą prostitutės darbą.
Tą vakarą, kaip ir daugelį kitų, Astas su draugais vėl užsuko į tą patį, jiems patikusį restoraną. Truputį išgėręs, pasimėgavęs tyliai skambančios klasikinės muzikos garsais, pagaliau jis nusprendė iš naujo „susipažinti“ su sena, galima sakyti, paauglystės laikų drauge. Atsistojęs, Astas priėjo prie staliuko už kurio sėdėjo savo grožiu spinduliuojanti ir į visas puses šypsenėles laidanti Ingrida. Ji laisvai plepėjo su storuliu, praplikusiu, apgirtusiu vokiečiu. Nekreipdamas dėmesio į surauktą vokiečio fizionomiją, kuri išdavė, kad pastarasis net nenuma-no, ko nori šis išsišokėlis vaikinas, Astas ištiesė merginai ranką ir nežymiai linktelėjęs, pakvietė ją šokti.
Dabar Astas įsitikino – Ingrida jau seniai jį pastebėjo, tik apsimetė nepažystanti. Ji ir dabar – nei nustebo, nei atsisakė nuo pakvietimo. Tik pažvelgė į savo klientą, pasilenkė jam prie ausies ir kažką pasakė vokiškai. Jam nežymiai linktelėjus, mergina atsistojo ir gracingai, tarytum būtų ne naktinė plaštakė, o tikra aukštuomenės dama, ištiesė Astui švelnią, auksais padabintą rankelę. Po keleto metų jų žvilgsniai vėl susitiko. Ingrida koketiškai mirktelėjo savo gražia, panašia į lapės akute, bet sutikusi aštrų, net atšiaurų Asto žvilgsnį neatlaikė jo ir nuleidusi akis žemyn, jokiu būdu nesiteisindama, o tik paaiškindama, ištarė:
– Tik tau darau išimtį. Matai, aš užimta?
Kurį laiką jie šoko tylėdami. Astas jautė prakaituotą merginos delną savajame, jos artimą įkaitusio kūno alsavimą, svaiginantį brangių kvepalų aromatą. Pagaliau truputėlį atlenkęs Ingridą atgal, kad gerai matytų jos veidą, ironiškai nusišypsojęs ir nenuleisdamas vis tokio pat aštraus žvilgsnio, Astas paklausė:
– Kiek tu kainuotum man? Visai nakčiai...
Ingrida nesupyko, netgi neraustelėjo, nors, berods tik šito ir laukė Astas. Ji dar truputėlį patylėjo stengdamasi teisingai suformuluoti atsakymą ir išdidžiai iškėlusi galvą, nebebijodama veriančio žvilgsnio, pratarė:
– Keista, nejaugi mane smerki? Argi turi tam teisę?
– Savaime suprantama, kad ne. Bet... Ingrida, tu man patikdavai... – Gavęs tinkamai parengtą atkirtį, Astas šiek tiek sutriko, tačiau tuoj susitvardęs, kaip iš knygos išpyškino: – Ir aplamai, buvau nepaprastai nustebęs, kada sutikau tave tokioje skylėje ir tokiomis aplinkybėmis.
– Kaip matai – sutikai. – Jie nebešoko; pamiršo šokti. Stovėjo apsikabinę tarp šokančiųjų salės vidury ir kalbėjosi, aiškinosi nesamus, išgalvotus santykius. – Netikėti susitikimai būna kur kas malonesni. – Astas vėl išgirdo labai pažystamą, bet seniai pamirštą Ingridos juoką, tik šįsyk skirtą nebe kažkokiam fricui1, o vien jam. – Čia ne skylė – pats matai. Viskas labai gražu, netgi faina. – Dabar, prieš savo valią, tačiau Asto išprovokuota, Ingrida jau tikrai teisinosi.
Muzika nutilo. Šokis baigėsi.
– Ačiū, kad pakvietei, nepasididžiavai. – Mergina šyptelėjo jau visai kitaip, nebelinksmai. Atrodo ji nenorėjo skirtis ir grįžti pas savo klientą. – Palydėk mane į vietą. Nebijok, tas vokietis geras žmogelis. Jis dažnai atvažiuoja biznio reikalais ir dosniai švaisto savo firmos pinigėlius...
– Tu juk žinai, Ingri, aš niekada ir nieko nebijau, – tarytum įsižeidęs, kad jį palaikė bailiu, grubokai pratarė Astas ir vėl nužvelgė merginą nepadoriai įsistebeilijęs į iškilias jos krūtis, pridengtas beveik permatomos palaidinukės, pro kurią pūpsojo du jaudinantys, standūs speneliai. Pagaliau atitraukęs žvilgsnį nuo uždrausto vaisiaus jis pratarė: – Ingri, tu tikrai faina pana. Buvai ir likai. Tu man velniškai patinki. Tai vis tik, kiek tu kainuoji nakčiai? – Ne, dabar Astas nenorėjo Ingridos įžeisti ir nė už ką jai nekeršijo. Tai buvo tik jam būdingas žargonas, pokalbio maniera, kurią, berods, mergina suprato ir tinkamai įvertino.
– Tau neužteks pinigų, – jau klestelėjusi šalia vokiečio, atsakė Ingrida. Tiesa, ji nebesi-šypsojo, bet supykusia neatrodė. – Jei nori – paskambink, – lyg tarp kitko pasakė mergina. – Kada nors. Dėl kainos susitarsim. – Ji vėl šyptelėjo, tik jau visai kitaip, kažkaip liūdnai, priverstinai ir paskubom ištraukusi iš rankinuko vizitinę kortelę, ištiesė ją Astui.
Kas privertė ją taip gyventi? Astas sėdėjo paniuręs prie savojo staliuko, draugų apsupty,
1 Fricas – vokietis (liaud.).
nebežiūrėjo Ingridos link, bet niekaip nesugebėjo suprasti, kodėl tokia graži, protinga mergina prekiauja savimi, pardavinėja savo kūną ir sielą kažkokiems smirdžiams užsieniečiams. Astas puikiai suprato ir nė trupučio neprieštaravo savo vidiniam balsui, kuris primygtinai teigė, kad visa tai jo neliečia, kad tai tik jos, Ingridos reikalas, bet... Iš praeities iškilę prisiminimai sužadino Astui nebūdingą ir net nepažystamą pavydo jausmą. Tačiau šis jausmas vertė nekęsti pasaulio, žmonių, gyvenimo būdo, žeminančių ir jaustis savimi neleidžiančių įstatymų, pagal kuriuos galėjai tik bjauriai egzistuoti.
Tačiau tas vakaras tebuvo santykių užuomazga. Po keleto dienų Astas paskambino Ingridai ir jau sekantį vakarą praleido puikiai įrengtame, iš praeities sugrįžusios merginos bute. Jie vakarieniavo prie žvakių, siurbčiojo brangų prancūzišką vyną, šnekučiavosi apie nieką bei seniai praėjusią paauglystę ir visą naktį mylėjosi. Pirmą kartą. Iki šiol šioje srityje viens kito nepažinę, dabar jie stengėsi susigrąžinti praleistas palaimos akimirkas viens kito glėby ir, berods, atrodė pakankamai laimingais.
– Kiek aš skolingas už naktį? – provokuojamai šypsodamasis, dar tebegulėdamas plačioje, minkštoje lovoje, vėl paklausė Astas. – Visai pamiršau, mes nesutarėm dėl kainos...
– Tiek to, – Ingrida suprato humorą ir neįsižeidusi, pratęsė Asto paliestą temą, – skaitysim, kad daviau tau reklamos sumetimais. Sekantį kartą susimokėsi. – Ir jau visai surimtėjusi, visų auksų netekusia ranka švelniai glostydama plačią, raumeningą vyro krūtinę, tyliai pridūrė: – Man buvo gera, Astai, labai gera. Pirmą kartą... Tu dykai myliesi daug geriau nei visi tie piniguočiai... Suprantu, mes tik dulkinomės, bet...
Tačiau ši reklama nevirto nei komercija, nei meilės santykių pradžia. Greičiausiai tai buvo savotiškos draugystės išraiška, neseniai prabėgusios vaikystės ir mokyklinės jaunystės prisiminimų tąsa. Galų gale, galbūt tai, ką jie privalėjo daryti kur kas anksčiau, seniai, seniai, kol dar nebuvo taip labai viens kito išsiilgę. Retkarčiais jie susitikinėjo ir toliau. Ingrida skambindavo Astui norėdama pasiguosti, pailsėti, atitrūkti nuo kasdienybės. Astas ateidavo pas ją norėdamas užsimiršti, laikinai pakeisti savo gyvenimą, pajusti pastovumą. Tačiau ar virto šie santykiai meile, ar liko draugystės bei sekso stadijoje – jie taip ir nesuprato, o gal netgi nesistengė išsiaiškinti.