Seniai, kai dar mūsų krašte driekėsi neaprėpiamos girios, atsitiko toks nutikimas. Girios viduryje augo eglė ir obelis. Jos buvo pačios geriausios draugės. Mielai kalbėjosi, klausėsi nuostabių girios garsų, o kartais ir pasiginčydavo.

Kartą jos susiginčijo, kuri yra naudingesnė ir vertingesnė. Obelis džiaugėsi, kad pavasarį gražiai žydi, o rudenį veda skanius vaisius. Tais žiedais gėrisi visi, kas gyvi, o vaisiais minta miško žvėrys ir paukščiai. Eglė nenusileido jai. Juk ji tokia žalia būna žiemą ir vasarą. Tame žalume grožis ir paukščių slėptuvės. O ką darytų geniai ir kyžiasnapiai be jos skaniųjų sėklelių?

Ginčijosi ilgai, bet taip ir nenutarė, kuri vertingesnė. Ginčą pamiršo.
Į girią atklydo žmogus. Jis išvydo nuostabų vaizdą. Obelis buvo pilna skanių sultingų obuolių, o jos kaimynystėje stūksojo didžiulė eglė. Kaip tik tokia, kokios ieškojo trobos statybai. Medis skambėte skambėjo.

Kitą dieną žmogus atvažiavo didžiuliu vežimu. Ilgai vargo, kol nukirto eglę ir sukrovė į vežimą. Nubraukė prakaitą, prisirinko obuolių. Sau jis pažadėjo, kad, parvežęs krovinį, atvažiuos ir išsikas nuostabiąją obelį. Prie trobos reikia pasodinti sodą. Kaip tarė, taip ir padarė. Iš eglės iškilo šilta ir graži troba, prie jos lango mojavo šakomis obelis. Dvi draugės galėjo vėl šnekėtis ir kartais pasiginčyti.

Maloni žmogui jų draugystė. Jomis jis gėrisi ir džiaugiasi. Lai daug pavasarių žydės obelis, kiekvieną rudenį ves vaisius, o troba gins nuo šalčių žiemą ir nuo karščių vasarą. Tebūna jų draugystė tvirta.