Šlovės kaina
Pagaut gyvenimą bandžiau – štai grafikai, balansai, kreivės,
Štai horoskopams skirtas lapas pavirto popieriaus šiukšle.
Maniau, kad aš esu kažkas – sapnų lėktuvas, jausmo laivas,
Tad net aukodamas dievams kaip ašį temačiau save.
Apkarsčiau kūną blizgalais, lyg patapau nuo to vertybe,
Pirkau tarnus, kad žinią skelbtų, ką ir kada su kuo dariau,
Kol tarp blizgučių ir melų dorovė visiškai išklibo,
Nes aš, o ne Dievulis sprendė, kaip man gyventi bus geriau.
Dabar, kai saugomas šunų, trūniju ant šlovės Olimpo,
Kai koktūs tapo pataikūnai ir pavojingi padlaižiai,
Regiu, kad visos mano puotos prašmatnios buvo, bet nelinksmos,
Kad net save apliejęs auksu nebeatrodysiu gražiai –
Juk apiplėšiau savo gentį, visaip nuskurdinau tą pulką,
Kuris galėjo nekalenti aštriais pavydo dantimis.
Baisi puikybės valanda – jinai nulieja vieną kulką,
Kuri atskrido pasakyti, kad nebebūsiu žmogumi.