Negalėjau suprasti kaip vienas ir tas pats žmogus vienu metu gali būti keliose vietose. Nenorėjau pasirodyti vaikiška, tačiau vistiek paklausiau:
- Tu gal koks magas ar ateivis?
- Ne, tiesiog geras bėgikas.
Nesupratau kam jam reikėjo bėgti paskui mane jei jam visiškai nerūpiu. Visgi karaliene jis pasirinko Simoną ne mane.
- O tavo karalienė neužpyks, kad pabėgai. Beje nustok tyčiotis iš manęs ir palik mane ramybėje. Nes pradedu tavęs nekęsti.
Aivaras iš nežinia, kurių mano žodžių pradėjo kvatoti. Tačiau tai nebuvo normalus juokas gal geriau man tai nuskambėjo kaip ironija. Nesupratau kodėl aš stoviu šalia jo ir neinu namo. Jau nebelijo. Kažkas net neįsivaizduoju kas mane vertė mane  būti šalia žmogaus, kuris tikriausiai galvoja, kad esu kokia dramatizuota mergytė ir iš musės darau dramblį. Galbūt jam atrodė, kad esu neapsakomai juokinga arba išsitepiau veidą, nes gal kokią 10 minučių nesiliauja į mane žiūrėjęs.
- Ko „vėpsai“? - paklausiau kupina įtūžio.
- Žinai, mieloji, negaliu į tave atsižiūrėti, tu tokia neapsakomai graži. Labai norėčiau, kad būtum mano šio vakaro karalienė, - jis nusišypsojo man tokia šypsena kokia šypsojosi pirmą kartą mane pamatęs.
Negalėjau suprasti ir nenorėjau tikėti niekuo ką jis man sako. Tačiau jo pasiūlymas tapti jo ir tik jo vakaro karaliene mane iš tiesų suglumino. Žinau esu tikrai labai naivi, tačiau patikėjau jo nuoširdumu.
- Kodėl tu visada taip keistai elgiesi? Atrodo vieną akimirką esi toks geras ir mielas, o kitą gali būti toks „ mulkis“. Visiškai tavęs nesuprantu todėl geriau eisiu namo. Man reikia pabūti vienai.
Aivaras nelaukė kol nueisiu. Jis stvėrė mane į glėbį ir pabučiavo. Jo bučinys buvo nepaprastas. Niekada gyvenime nemaniau, kad bučinys gali suteikti tiek daug šiltų jausmų. Tą akimirką užmiršau viską ką pikto jaučiau Aivarui. Žinojau tik vieną aš beprotiškai jį įsimylėjau. Aivaras atsitraukė ir paėmęs mane už rankos puolė bėgti. Leidausi paskui jį. Nežinau kur bėgome, tačiau net ir nesistengiau sužinoti. Jaučiau, kad su Aivaru man bus saugu. Jo kūno šiluma neleido man sušalti.
- Štai čia. Mostelėjo ranka Aivaras į jaukią vietelę prie ežero. Prisiminiau, kad buvau čia atėjusi su tėčiu.
- Ką mes čia veiksime? - paklausiau nedrąsiai.
Jis nieko neatsakė tik atsisėdo ant šlapios žolės nebijodamas išsitepti smokingą. Atsisėdau šalia jo jis mane apkabino.
- Noriu, kad žinotum tu esi man svarbiausias žmogus gyvenime. Labai tavęs ilgėsiuos. Suprask visaip stengiausi tavimi atsikratyti, tačiau man nepavyko. Ta trauka, kuri tiesiog lipte libdo mane prie tavęs. Negalėjau nieko pakeisti manau yra tik viena išeitis nutraukti viską ką esu susikūręs. Visa širdimi prašau neteisk manęs tik pasistenk suprasti, - jo akyse pasirodė ašaros.
- Atleisk, bet aš nieko nesuprantu. Visiškai nieko, - jaučiausi labai pasimetusi, nes Aivaro žodžiai buvo labai skaudūs ir neaiškūs.
Aivaras nieko man nepaaiškino tik palydėjo mane iki tėčio namų. Visą kelią mes ėjome tylėdami todėl jaučiau labai didelę baimę.
- Štai ir atėjome iki mano meile, - tai pasakęs jis apsisuko ir nukulniavo nuliedęs galvą žibintų apšviesta gatve.
Lydėjau jį žvilgsniu, kol jis pasuko už kampo. Negalėjau atsigauti po šiandienos įvykių. Man ėmė skaudėti galvą. Durys buvo atrakintos. Žinoma tėtis laukė, kad papasakočiau apie vakarėlį, tačiau ir nuotaikos neturėjau ir labai trumpai jame buvau.
-  Tėti, aš labai pavargusi pasikalbėsime rytoj, - mačiau kaip kupinos laimės tėčio akys užgeso. Jis nuliūdo.