Prieš keletą dienų perskaičiau DELFI interneto vartuose paskelbtą informaciją apie tai, kaip Vilniaus patriotiškai nusiteikęs jaunimas paminėjo Vilniaus atgavimo 70-metį ir nusistebėjau. Vien pirmasis pavadinimo žodis parodė DELFI poziciją – „Nacionalistiškai nusiteikęs jaunimas...“.  O ir vėliau keletą kartų pakartotas žodis „nacionalizmas“, matyt, visai šiai gražiai akcijai turėjo suteikti neigiamą spalvą ir iš anksto sukelti pasmerkimą. Ogi galėjo būt parašyta ir daug šilčiau, pvz., „Tautiškai nusiteikęs jaunimas...“. Bet ne, vis dar žodžiai „tauta“, „tautiškumas“, „patriotiškumas“ nėra išlaisvinti ir reabilituoti. Gal jie, šie žodžiai, kaip ir sovietiniais laikais, dar ir dabar kažkam sukelia tokį patį susierzinimą?

Istorija ir tautiškumas, patriotiškumas – neatskiriami
Kai kurie politikai ir istorikai gali kalbėti ką nori, visaip interpretuoti 1988 -1991 metų Lietuvos Sąjūdžio fenomeną, jo galios ir įtakos visuomenei paslaptį. Bet tiesa tik viena ir tokia paprasta – tai prasiveržę ir išlaisvinti tautiniai žmonių jausmai, jų susivokimas, kad bet koks tolesnis delsimas gali amžiais palaidoti lietuvių tautos gyvybingumą, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybės  ateitį. Tada gyvenome paskyrų, talonų, elementarių prekių masinio stygiaus laikus, visas šalies ekonominis gyvenimas buvo siaubingas. Bet ne tragiška ekonomika lėmė žmonių poziciją. Pažinojau daug ūkio, įmonių vadovų, vadovaujančių specialistų, kurie priklausydami tuometiniams sovietiniams „elitui“, prikelti tautinės pareigos, atsisakė savo išskirtinės socialinės privilegijuotos padėties ir tapo aktyviais Sąjūdžio dalyviais, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjais. Tautinė savimonė buvo ir visą laiką liks (manau, kad ji būtinai privalo likti) svarbiausiuoju tradicinės valstybės ir visuomenės stuburu.

Man atrodo, kad kuo toliau nuo Sąjūdžio laikų, tuo mūsų tautinis stuburas silpnėja, o mūsų valstybė ir visuomenė (kartais jau ir tauta sunku vadintis) vis labiau tyžta, slenka į kitų tautų griovius ir griovelius, valstybinius paribius. Ir visa tai vyksta dvidešimtaisiais savo Nepriklausomybės metais! Tinkamai nesugebame pasinaudoti net iškiliausiomis istorijos datomis. Net Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui nesugebėjome pilnai atstatyti ir įrengti vienų savų Valdovų rūmų. Kiek istorinių pilių, piliakalnių, dvarų ir vertingų rūmų liko be jokio dėmesio!  Tūkstantmečiui skirtose proginėse TV laidose, bandydami kažką pasakyti kai kurie istorikai, atrodė, buvę linkę labiau Lenkijos nė Lietuvos vardą paminėti., o tūkstantmečio istorinėms datoms ir įvykiams skirtas multiplikacinis serialas pagal naivumą ir pateikimą visiškai atitinka kažkada buvusios TV laidos  „Labanakt vaikučiai“ stilių ir dvasią. Vien tik surengtą Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventę pelnytai buvo galima pavadinti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio vainiku, kada tikrai buvo galima didžiuoti savo tauta, visų lietuvių širdyse išlaikytomis tradicijomis ir kultūra.

Iš kitos pusės, ne vienas dabar pasako, ar tik ne per siaurai tūkstantmečiu mes save įrėminome? Kur garantija, kad neatsiras kitų šaltinių ar įrodymų, kad Lietuva, kaip organizuota visuomenė jau buvo gerokai anksčiau. Gal net 500  metų, arba ir visą  tūkstantį iki šventojo Brunono atėjimo iki Lietuvos pasienio? Tai tik įrodo, kokie silpni yra mūsų istorikai ir kaip dar mes patys visi nesame atradę Lietuvos giliame istorijos okeane.    

Nemažiau Lietuvai reikšmingi ir ateinantys 2010-ieji metai, kai švęsime ne tik savo Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį, bet ir 600 metų  Žalgirio bei 750 metų Durbės pergalių sukaktis. Bijausi, kad tautiškai jei ne abejingi, tai nepakankamai istorijos svarbą suvokiantys valstybiniai veikėjai, ir vėl šių datų nesugebės panaudoti, kad nors kiek daugiau būtų pakeltas Lietuvos valstybės prestižas, lietuvių savigarba ir patriotiškumas. Bijausi, kad kitais metais,  kaip ir šiais, vis nepabaigsime įrengti Žalgirio mūšio memorialiniame parke ties Cinkiškiais, Kauno rajone. Gal ir vėl susirinks vos kelio dešimtys vietinių entuziastų. O tai tokia graži proga pagaliau užbaigti prieš 20 metų pradėtą tokį reikšmingą darbą.

Bet kuri kita valstybė svarbias krašto sukaktis panaudotų ne tik savo jaunimui, žmonėms, bet ir pasauliui priminti gražiausius valstybės istorijos puslapius, bet ir pakelti visą tautos dvasią, žmonių pasitikėjimą savimi, savo tauta ir pačia valstybe. Bet matyt visa tai skirta ne Lietuvai. Nes kas kitur būtų tautinis išdidumas, patriotiškumas, valstybinė garbė – Lietuvoje yra nacionalistinis provincialumas. Atrodo, kad bet ką mėgdžiosime, tik nebūsime savimi. Mokame – nemokame, bet net ir Lietuvos talentus bandysime atskleisti anglų kalba.  Tai kas, kad visa tai atrodo, kaip grynas beždžioniavimas, bet, būk tai, jau ne kaimietiškai, ne provincialu, nes ne lietuviškai.

Be tautiškumo remsimės tik į dumblą
Valdžia baigia įtikinti ir praktiškai įrodyti, kad gyvename krizės, sunkmečio, laikus. Pradžioje buvome gąsdinami, vėliau veržiami, kol patys įtikėjome, kad vieni nieko nesugebame. Tad puolėme skolintis, mažinti ir kuo mažiau dirbti. Atrodo, jau baigia įtikinti, kad kuo daugiau bedarbių, tuo valstybei lengviau. Nors blaivus protas sako visai ką kitą – nėra valstybės ekonomikos, jos ateities be darbo.

Kas šiuo laikotarpiu galėjo pakelti žmones, įžiebti jiems viltį ir tikėjimą? Ne, tikrai ne nusikaltėlių iškėlimas į tautos „didvyrių“ rangą, kai ne tik komerciniai TV kanalai, bet ir nacionalinis TV kanalas bei visa žiniasklaida vos ne paspringdami savaitėmis ir mėnesiais nuo ryto iki vakaro tau į akis kišo ir kiša  jonaitienes, daktarus, kedžius, ūsus ir panašius „herojus“. Vos ne iki kaulelio narsto jų dienas, gyvenimus ir visą giminę. Teisus Marijus Mikutavičius „TV antenoje“ rašydamas, kad visuomenė turi teisę žinoti, bet taip pat turi teisę nebūti kvailinama. Deja, pastarosios teisės dabar, atrodo, turime mažiausiai.

Bet kokį sunkumą žmogus gali pergyventi, jeigu jam neužmušama viltis, nepakertamas pasitikėjimas savimi, savo tauta, valstybe, ateitimi. Ne vienas šiandien pasigenda valstybės vadovų, vedančiųjų politikų, autoritetingų intelektualų atvirų ir nuoširdžių pokalbių su žmonėmis, jų vertės ir gebėjimų pažadinimo, paskatinimo dirbti savo šeimai, valstybei. Nėra tokių pokalbių, nėra žmonių kėlimo, nėra patriotiškumo, tautinio supratimo žadinimo. Visa tai nubraukta ir pamiršta. Valdiški pokalbiai su kai kuriomis profsąjungomis, kai išgirstami jų vadovai – geriau negu niekas, bet tai dar ne nacionalinis susitarimas, bet nacionalinio susitarimo butaforija. Patys žmonės tai liko nuošalėje. Kodėl nebuvo galima surengti skaitlingų mokytojų, gydytojų, verslininkų, žemdirbių ir kitų profesijų atstovų suvažiavimų ir ten išklausyti jų problemas, išdėstyti Vyriausybės poziciją? Tautai, visuomenei  retkarčiais per televiziją vieni kalba vos ne karinio muštro kalba, kiti, apskritai, kažką kartais pakalba. Toks „kalbėjimas“, o greičiau nesusikalbėjimas sukuria trumpalaikę, bet labai apgaulingą labai tylą, nes tautinis jausmas, tautinė savigarba labai greitai gali ir vėl prasiveržti. Tik tada dar neaišku, kieno ir kokią mašiną ši jėga pavarys į priekį, o ką nustums ir į šalikelę. Būtų gerai, kad tai nebūtų taip neseniai nepriklausomybę atgavusi pati Lietuvos valstybė.

Tuose pačiuose DELFI interneto vartuose buvau pašiurpintas žinia, kad vienaip ar kitaip net 40 proc. paauglių vienaip ar kitaip pagalvoja apie savižudybę. Dažnai padūsaujame apie visuomenėje išaugusią didžiulę socialinę atskirtį ir iš to kylantį žmonių  nusikalstamumą, agresyvumą, nusivylimą savo valstybe ir ateitimi apskritai. Vieni ekonominiai svertai nieko nepadės, nes, pasirodo, svarbiausieji yra ne mūsų rankose. O ir tie, kuriuos privalėtume mes valdyti primityvių ir nekompetentingų politikų yra traukomi taip nemokšiškai ir stichiškai, kad greitesnio pagerėjimo tikrai negalime tikėtis. O ir kas juos išmokys, jeigu pati visuomenė konvulsiškai tik šaukia ir nesiryžta, o gal ir nenori, pritingi tapti politine visuomene. Visų lygių absoliučią valdžią palikdami ne tautinėmis ir valstybinėmis idėjomis, bet siaurų biznio ir karjeros interesais susikūrusioms politinėms partijoms, pati visuomenė tapo jų įkaitu.

Šiuo laiku gal tik Lietuvos Bažnyčia vis dar kelia ir gaivina žmonių moralę, dvasinį brandumą. Tačiau viena, kad ir didžiausią autoritetą bei gyventojų pasitikėjimą turinti Bažnyčią, visų žmonių dvasiškai ir moraliai tikrai neprikels ir neatgaivins, nes didelė dalis žmonių, o dar daugiau jaunimo į ją vis dar neužsuka. Antra, ir pati Bažnyčia, kartais dabar dėl kai kurių  žiniasklaidos užsipuolimų pati dažniau turi gintis ir aiškintis, negu prikelti vietose nupuolusius, sutvirtinti abejojančius, atvesti paklydusius.  

Nėra kito kelio, tiesiog nėra, kaip tautinės savimonės ugdymo kelias. Tegul tai bus romantinis, tegul tai bus truputėlį egoistinis, bet jis šiandien reikalingas. Nuvertinti tautinę idėją – tolygu prietemoje išmušti iš rankų žiburį. Jokiu būdu aš nekalbu apie savęs izoliaciją. Aš tik raginu nepamiršti tų vertybių, kurias taip sėkmingai naudoja kitos tautos - pradėti gerbti save. Gerbti ir daug didesniais realiais darbais saugoti bei puoselėti savo kalbą, savo tradicijas, savo istoriją, raštą ir visą kultūrą. Be nuoširdžios pagarbos šioms vertybėms, nebus tikros pagarbos valstybės įstatymams ir pačiai valstybei. Kai dėl politinių spekuliacinių sumetimų pasiduosime kaimynų šantažui ir pradėsime klibinti savo abėcėlę, nusistovėjusias raštijos taisykles, po kiek laiko vėl galėsime sau priekaištauti: O, ir vėl tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas!                    

Lietuva – tautinė valstybė
Dabar dažnai pasakoma, kad dabartinėse, moderniose valstybėse, jų ekonominio suartėjimo laikmečiu tautiniai aspektai yra balastas, neracionalūs sentimentai, netgi nestabilumo ir konfliktų šaltiniai. Tačiau istorinė patirtis įrodė, kad nė viena valstybė, kuri ignoruoja kitų tautų apsisprendimą, jų teisę į valstybingumą ir savitą tautiškumą, nesukelia nei pagarbos, nei pasitikėjimo, nežiūrint kokioje pasaulio dalyje būtų ir kokią galią bei svarbą turėtų. Tad kodėl tautiškumą turėtume ignoruoti patys?

Tautiškumas – tai ne rudimentinė sąvoka, o amžina vertybė. Tai pagrindas formuotis, vystytis ir išsilaikyti valstybėmis pačiu natūraliausiu, optimaliausiu keliu. Tautiškumas – būtina sąlyga tautos ir valstybės ateičiai, kaip žemė. Lietuvos žemė – tai ne krūmynai, kuriuos, kaip mažai naudingus ir reikalingus, galima bet kam atiduoti, parduoti, įkeisti. Net ir kiekvienas krūmynas gali būti paverčiamas kviečių lauku ir kiekvienas kviečių laukas gali virsti krūmynu, jei žmonės žeme nesirūpins, jos nemylės, apleis. Lietuvos žemė yra lietuvių tautos žemė. Žemė ir tauta yra neatskiriamos. Tik nepaprastai stiprioje žemės ir tautos jungtyje gali formuotis ir išlikti valstybės, atlaikyti istorinius kataklizmus. Valstybę tam tikram laikotarpiui galima ir prarasti, bet jeigu yra gyvybingas žemės ir tautos ryšys – valstybės gyvybingumo šaknys, visada išlieka reali galimybė atsikurti aukštesnei politinei ir tarptautiniai tautos gyvavimo formai, valstybei. Tik tautos žemėje realiai gali būti įgyvendinamas jos tikslas sukurti savo valstybę, tik čia jos nariams galima efektyviai dirbti, gintis, tik savosios žemės sutelktoje tautoje nuosekliai ir nenutrūkstamai gali būti ugdoma tautos kultūra, įgyvendinami tautos siekiai.

Tauta, tautiškumas, tautos žemė, patriotiškumas – tai tos žmogaus atramos, kada jis, išsiblaivęs po pigios ir primityvios pop kultūros šėlsmo, bukinančių komercinių televizijos kanalų laidų ir laidelių kvaitulio, vėl ims ieškoti savo vietos, savo namų, stengsis prisiminti tikrąjį vardą. Galima atsibusti Paryžiaus, Briuselio, Čikagos ar Maskvos priemiesčiuose, bet ten Lietuvos nebus. Ji, kaip ir nuo amžių bus tik čia, prie Baltijos ir Nemuno. Ir tikrasis kelias mūsų tik vienas – lietuvių tautos kelias.

Tautos kelias – kūrimo, darbo, žinių, pasitikėjimo savo protu, savo talentais, savo kultūra kelias. Tai ne provincialumas ar uždarumas, bet savo vertės, garbės ir lygiateisiškumo suvokimas. Ne prašyti, bet dalintis ir bendradarbiauti, nelaukti, bet patiems dirbti, puoselėti ir ginti savąją kalbą, kultūrą, savimonę. Paėmus į rankas mėlynai žvaigždėtąją vėliavą, nevalia numesti ir pamiršti savąją, trispalvę, nes tikresnės ir brangesnės nebus.