Mirga vėjyje mažytė vaško švieselė,
Tirpsta bėga upelis – nueito gyvenimo.
Uždegta ir palikta padėkos liepsnelė
Priglaudžia čia sugrįžusią senelę.

Gyvenimas rieda per mirgančius laukus ir takus.
Skuba, lekia niekas negrįžta ir nesustoja.
Tik rymanti senolė marga skarele,
Virpančiose rankose žiedas ir malda.

Už tuos, kurie susiliejo su vaško šviesa,
Kuriems mirga gėlė ant kauburėlio pamerkta.
Sustojęs laikas ir tyla, tyla...
Tik medžių šakos kužda maldą čia.

Pasivogė mirtis  senelę su gėlėta skarele,
Kas kuždės  maldą jai ir tiems, kurių jau nebėra?
Sustosiu... tyliai su dangum kalbėsiu
„Ilsėkitės ramiai“, o aš budėsiu...