Mes įtikėsim, kad lapkričio lietūs nesibaigs. Smarkų lietų keis lynojimas, dulksna išsisklaidys į rūką, kuris netruks iškrist lietum. Mes įtikėsim savo begalybe, neužbaigtumu, nuolatiniu kismu, transformacijom, reinkarnacijom; savo dvilypumu - mes būsim savo pačių aidas, šešėlis ir kūnas, karas ir taika.
Ir kai vėl ir vėl gimsim - kai nebegalėsim  grįžti į tą patį skonį, kvapą, garsą, poziciją, pozą, šypseną, žvilgsnį, mes įtikėsim, kad tai laikas mus keičia, išstumia iš iškovotų stovėsenų, kalbėsenų.
Mes apsimesim, kad nieko nebuvo.  Suprasim sau, bet nesidalinsim, nes galvosim, kad tik vienas iš mūsų pasikeitė - aš. Mes bėgsim nuo savęs.
Tobuli savy, mes būsim nesujungiami kartu. Kaip nesulydomi metalai, mes geisim būti viens kito atspindžiu, bet viskas, ką matysim, - tai savo atspindį kitame.
Iš tiesų - mes neturim pabaigos, nes kiekvienas esam sau. Mes esam visatos dalis ir visata yra mumyse. Mes kalbam tik sau, rašom tik sau, saugom tik save ir tikim tik savim, mylimės su savim ir jei meluojam, tai tik sau. Net jeigu tolstam nuo savęs, tai tik atgal į pradžią. Mes amžini, kaip lapkričio lietūs.