Paminklai, antkapiai, tvorelės, kryžiai,
Čia ilsisi šimtai žmonių.
O iš tiesų gal jų dvasia gyvena
Kažkur toli už debesų?

Ant kapo uždegam žvakelę,
Padėję nuostabių gėlių,
Palinkę sukalbam maldelę
Ir atsisveikinę einam savu keliu.

Mums iš širdies juk neišplės nieks
Tos širdgėlos ir tų jausmų,
Kuriuos paliko artimasis
Kol gyvas vaikščiojo kartu.

Prisiminimai – tie lyg peilis
Vis bado, bado ir badys.
Labai ilgiuosi Tavo meilės,
Bet laiko nieks nesustabdys!

Nesustabdys nei ašaros, nei skausmas,
Nei išgyventas ilgesys,
Tu nežinai, kada mirties ranka lemtinga
Pabels ir į tavas duris.

Tas laikas žeidžia mus ir gydo,
Deja, tokia žmogaus lemtis.
Kažką sušildęs savo meile,
Tu užgęsti lyg spindulys.

Tas spindulys sušildo širdį,
Paliečia sielą ir jausmus,
Prisiminimai vėl atgyja
Ir meilė vėl sujungia mus!

Ta meilė mumyse gyvena,
Stipriausias jausmas iš visų.
Sušildykim, kol galim, vienas kitą
Kiekvieną dieną maloniu žodžiu!

Nes laikas bėga...