,,Dieve, kaip sukasi galva... Balta... Oro duokit man...“
– Gerti mažiau reikia, o tai dar staiposi pusgyvė.
– Gėdos neturi, parduotuvės viduryje svirduliuoja. Kas dar tokią įleido?
– O atrodo padori..
,,Viskas sukasi... Žemė tarsi juda... Turiu įsikabinti, nes nugriūsiu...“
– Tokios, šlitinėjančios, dažniausiai ir apsivagia. Kvieskit apsaugą, tegul išmeta pro duris, kol dar ko nors nepridirbo.
,,Reikia į lauką... Ten daug oro, ten galėsiu kvėpuoti...“
– Štai ir apsauga. Veskit ją greičiau iš čia, tik prieš tai patikrinkit, ar nieko užanty neturi.
– Taip, tokios aktorės tik ir laukia patogaus momento, kad galėtų ką nors nugvelbti.
,,Vaistai rankinėje, bet svarbiausia – kvėpuoti...“
........................................................................................................................................
Balta... Balta antklodė beveik visiškai pridengusi išbalusį veidą baltai išdažytoje palatoje. Apkūni moteris, vilkinti baltu chalatu, palinkusi taiso lašelinę.
– Kodėl jūs šitaip? Šitiek vaistų iš karto? Juk nebe kvaila paauglė esate. Tos, apkvaišusios nuo nelaimingos meilės, priryja vaistų saujomis, paskui atveža jas čia pusgyves. Atpumpuojam, išplaunam ir paleidžiam iki kito karto. O jūs – moteris metuose – ir šitaip...
– Pavargau ir tiek, – šnibžda sausos suskilinėjusios lūpos.
– Tai ne priežastis darytis sau galą.
– Nenorėjau žudytis, tik troškau, kad pagaliau viskas nustotų suktis, tenorėjau stabilaus pasaulio po savo kojomis.
– Na, ir pašnekėjot. Visuotinio chaoso ir absoliučios netvarkos sumaištyje įsigeidėte stabilaus pasaulio. Užmirškit. Jums galva sukasi, kitiems susitraukusios smegenėlės dar ne taip susisukusios. Vieni suka nedorą biznį, o kiti bando prasukti nešvariai uždirbtus pinigus. Mano senis kas antrą dieną sugrįžta taip pat besisukdamas – linguoja į visas puses lyg vėjo pučiamas, tik ta liga jo kitokia, pilstuku nesėkmingai gydoma. O čia menkniekis – tik galvelė susisuko. Vadinasi, turite ją, jei sukasi.
– Kaip laikosi ligonė? – tarpduryje droviai šypsosi akiniuotas veidas. – Aš – gydytojas Liudas, tas, kuris nutraukė jūsų pasirinktą kelionę į ten, kur dar visai ne laikas. Kaip jaučiatės?
– Silpna.
– Tai normali organizmo reakcija. Jis atkakliai kovoja už gyvenimą.
– Bijau pakelti galvą ir pažiūrėti pro langą, bijau atsistoti ir išeiti į gatvę. Bet labiausiai  bijau žmonių, kiekviename iš jų tarsi slypi pavojus man. Norėčiau, kad jie visi sustingtų judesyje, lyg tos vaškinės statulos, kurias pernai mačiau Rygoje. Tyla, ramybė, visiškas štilis – štai ko dabar trokštu.
– Mes visi ko nors bijome. Aš, garbaus amžiaus vyriškis, bijau naktinių skambučių, mano suaugusi dukra klykia pamačiusi pelę, o seselė Angelė, kiek žinau, niekada nevažiuoja liftu. Tai savotiška fobijos forma, kurią vienu ar kitu pavidalu nešiojamės savyje. Tik nereikia duoti jai įsikeroti lyg piktžolei.
– Daktare, kaip toliau man gyventi?
– Tai priklauso nuo jūsų. Nuo agorafobijos nemirštama, bet ji gali atvesti prie beprotybės slenksčio. Išdrįsite jai pasipriešinti, vadinasi, gyvensite.
– Sveika, braške, na ir suskėlei, – plačiai atlapojusi duris šypsosi Jovita, atkaklioji vaikystės draugė. – Užteks gulėti, kelkis ir maunam į vienkiemį Dzūkijos miškuose. Būsim aš, tu ir Rokis, apžlibęs tėvų šuo. Gamtoje išgaruos visos nesąmonės iš susisukusios tavo galvelės.
– Bet aš dar negaliu, ir gydytojas tikriausiai neleis.
– O kodėl ne? Manau, sodyba kaime jums bus geriausias vaistas. Į užsienį vykti nepatariu, bet žali Dzūkijos miškai nuramins sujaudintą sielą.Ir prisiminkite, svarbiausia – taisyklingai kvėpuoti.
– Nesijaudinkite, daktare, aš ja pasirūpinsiu. Jau rytoj užmausiu krepšį ir išvarysiu į mišką voveraičių rinkti. Palakstys po mišką ir išgaruos iš galvos visos fobijos. Juokauju, nebijok, baikštuole, viskas po truputį ir pastatysim tave ant kojų.
...............................................................................................................................................
Baltame popieriaus lape daili moteriška ranka vedžiojo žodžius:
Programa min ( o gal max? ):
– savarankiška kelionė apie sodybą  10 minučių, kas žygį pridėti po tiek pat;
– taisyklingai kvėpuoti;
– jogos pratimai;
– nusipirkti šunį, kurį rekomendavo psichologas;
– internete susipažinti su žmonėmis, turinčiais įvairiausių fobijų;
– gyventi linksmai (turi pavykti)
................................................................................................................................................
,,Koks gražus ruduo. Spalvų paletė nudažė medžius, kurie tarsi susiliejo su senamiesčio namų fasadais į vieną margaspalvę drobę. Dar keletas žingsnių ,,Didžiąja“ gatve ir būsiu namuose... Dieve, mano galva, ji vėl sukasi... Balta... Žemė kyla. Leidžiasi, vėl kyla... Man reikia oro... Turiu įsikabinti... Nežiūrėkit į mane...“
– Gerti mažiau reikia...
– Ar ne gėda gatvės viduryje voliotis. Ir kur policija žiūri?
– O atrodo padori...