vėlinės
sesės pušelės
liūdesio gėlės
kaip jūs siūruojat ir plakat
glostomos vėjo
tai linkstat link žemės
lieknos kaip smilgos
tai šaunat į dangų
erdvės išsiilgę
užkastos širdys
po smiltimis dūla
sesės jus virkdys
skausmas gintaru srūva
sužeistu liemeniu
kastuvo kirčiu
nurieda akmeniu
tiesiai į širdį
buvusią esamą
žemėj paklydusią
atminties genamą
ilgesiu sklidiną
ką rasit aukštybėje
žaliosios sesės
šaknimis įsikibę
į smiltį gelsvą
žalios amžinybės
liepsnelės
ant pakylos lapkritis
be pėdsakų pėdina
žodis tarp lūpų
užkimo
šios erdvės žadint
nedrįso
jaučia šaknys pušelių
sapnų vylius
paviršiuje
lakiosios smiltys
giliau
smulkus žvirgždas
ir sudūlėjusios širdys