Paslaptinga ir nepakartojama,
Pasiekiama ranka. Ir tolima.
Dar keikiama ar apdainuojama,
karšta kaip saulė, kaip žiema-šalta.

Tai tviska kaip žvaigždė vakarė,
ar apsigobusi miglos šydu-
O kartais ji silpna, ar visagalė,
čia šypsos arba dega įniršiu piktu.

Ji būna nuostabi, aistringa feja,
dažnai ir žiežula, besvaidanti žaibus.
Atšaldo kartais su šalta rasa atėjus,
vilioja skleisdama atodūsius aistrius.

Vien žodžiais to negalim apsakyti –
nepaprasta yra šita gamtos mįslė.
Be jos nebus pasauly ką daryti-
Kas tu esi, žavioji moterie.