Kas po to, kai išrėkęs aukščiausiąją natą,
Tu subliukši prarasdamas dvasios jėgas?
Kaip dar trokšti gyvent – gal aukštybėse Dievas tai mato? –
Ir turi dar dantis, kad galėtumi plutą atkąst.

Gal to maža, brolau, kad pasaulis tave pripažintų
Esant vertą čia būt nesuskaidytam dar į dalis.
Apmaudu, kad buitis užgesina tave kaip žibintą
Ir tu savo tiesų jau įrodyti jai negali.

Išgirdai šimtą „Ne“. Ir be reikalo tuo patikėjai.
Ką girdi, nesvarbu – daug svarbiau, kaip save tu jauti.
Ar plunksnelė esi nuolat blaškoma permainų vėjų,
O gal tavo jausmai tartum akmenys tapo kieti?

Skauda šonus visus, jeigu troškai pavirst į paminklą
Ir išgirsti žodžius, kur geriau negirdėti gyvam.
Ir ne ką tau lengviau, jei lyg molį likimas išminko,
Kad įduotų formuot nelabai talentingam kažkam.

Kaip besuksies, vis tiek išbyrės pelenai, drožlės, dulkės
Ir daugaiu ar mažiau į senatvę kas nors suskaudės,
Tad neverta dėl to besigailint į neviltį pulti.
Nežiūrėk į save. Rask šalia, ką galėtum aistringai mylėt.

Kad giedotų jausmai, kada dosniai save dovanosi,
Kad sugrįžtų tau tai, ką kitiems dalinai, su kaupu.
Ir vaiduoklis mirties nebedrįs tau šmėžuoti prieš nosį,
Nes juk meilės, brolau, nieks negali užkast į kapus.