Pasaka apie žiemkenčius berniukui iš Mozambiko

- Pasek man pasaką, – tarė penkiametis berniukas, juodas kaip užmiesčio naktys. Visas Mozambikas jau buvo paniręs į paviršinio miego kliedesį, o prieblandos tarpusavyje paslaptingai kuždėjosi šlamančių palmių lapų kalba.

- Gerai, – tariau, – ši pasaka bus apie žiemkenčius, gyvenančius toli toli, už jūrų marių, toliau nei pats giliausias sapnas... Toje šalyje diena ir naktis prigludusios prie šachmatų lentos. Kas laimi? Tai viena, tai kita. Kai nuo lentos gūsingu vėju nušluojamos visos baltosios figūros, diena atkeršija nakčiai smulkiais vatos gabaliukais, kurie tarsi iš prakiurusio maišo pažyra virš Šventėms subrendusios šalies... Smulkūs vatos gabaliukai tyliai gula ant purvu išsitepusios žemės tol, kol visai ją užlopo ir tampa storu puriu kilimu, į kurį žiemai susivynioja net didžiuliai aptingę keturkojai padarai, meškomis vadinami. O žmonės toje šalyje vadinami žiemkenčiais, nes tik iškentę tikrą žiemą jie geba pajusti vasaros mirksnio saldumą, kuris netrunka ištirpti, kaip saldžioji vata ant liežuvio... Žiemkenčiai pasineria į maldą ir arbatos aromato misteriją, nes taip jiems lengviau iškęsti. Nebyliai išdaiginti ir subrandinti baltųjų figūrų pozicijas šachmatų lentoje. Žiemkenčiai užuodžia tamsą ir sniegą, geliantį eglučių spyglių smailumą, žybsinčių lempučių tylą ir kreivai skylančių malkų prakaitą, sušildantį žmones... Žiemkenčiai kantrūs. Jų genų fondas prisotintas empirinės sąveikos, tarppatirtinių mainų... Jie per daug gerai pažįsta dugno tamsumą bei plokštumą, kad jame pasiliktų... Ir ateina laikas, ateina laikas, kai žiemkenčiai pakyla... kai naktis nebeturi kuo ir kaip atkeršyti, nors neišpasakytai nemoka ir nemėgsta pralaimėti. Toji šalis yra toli toli, toliau nei pats giliausias sapnas ir visai nesvarbu, jog kas nors gali bandyti įtikinti tave, kad jos išvis nėra.

Visas Mozambikas jau buvo paniręs į paviršinio miego kliedesį, o prieblandos tarpusavyje paslaptingai kuždėjosi šlamančių palmių lapų kalba. Akinamai spindinčiuose pataluose kyšojo į miegą nugrimzdusio penkiamčio berniuko galva, juoda kaip užmiesčio naktys, o pravirose lūpose žėrėjo sniego baltumo dantys.
aizbergas