Neiškart sugrįžau į savastį, į tokį save, koks buvau prieš persikūnijimą. Bet štai vėl, deja, beveik dvidešimčia metų senesnis. Kiti - ir Ūla, ir Kitkutis, ir Mundis – irgi nebuvo tikri, ar nepakenkė persikūnijimo apraiška. Asmeniškai man nedaug tai rūpėjo ir labiausia baiminausi, kad neužsimirštų ką tik patirti regėjimai ir skaudžiai laukiau, kad po minutės, kitos jie išnyks kaip sapnas. Bet ne, taip neatsitiko. Visi žinojome, kuo buvome, kaip elgėmės persikūnijimo laike. Todėl galėjau pasakyti:
    -Ponai, ką Dzievulis turi, gali turėti ir žmogus.
    Nuotaika buvo judri, gera. Ir nieko taip nesinorėjo, kaip prisiminti kuo kas buvome. Ypatingai gerai nuteikė žinia, kad Kitkutis sugebėjo persikūnyti į aktorių Tomą Vaisietą.
    - Neįtikėtina, kad man tai pavyko. Aš labai gabus, taip?
    - Tai kad, Kitkuti, ne tu vienas Ir aš gabi. Matei gi kaip atrodžiusi Amerikos lietuvė ponia Julija Sinkis
    -  Tu – ponia Julija? – nustebome visi, išskyrus gal Vaidinimą.
    - Ne, aš nemačiau. Matė Tomas Vaisieta, bet kažkodėl atsimenu ir aš. Tu tikrai buvai Julija Sinkis?
      - Persižegnoti lig tol nemokėjau, o įkritęs į kunigo sutaną ir pats žegnojausi, ir kitus žegnojau. Bet argi aš? Ir kodėl taip kausiu?- sukluso istorikas. - Ar nesąžiningiau galvoti, kad tai kunigas Aleksandras Burba? Kažin, ar dabar man pavyktų?- pasmalsavo ir, lėtai pakėlęs dešinę ranką, ištiesė pirštus ir prilietė kaktą.
     - Peržegnok ir mus, ponas Mundi. Dievas su mumis ir reikia jam pasakyti, kad esame laimingi, gavę jo malonių, - paprašė Vaidinimas. Ir Mundis vėl paklusniai kėlė ranką aukštai viršum mūsų galvų ir žegnodamas piešė erdvėje didelį kryžių nuo „Vardan Dievo Tėvo...“ iki „Amen“.
    „Pasirodo, kad ir taip žmoguje prasideda  bažnyčia“,- toptelėjo greita mintis, bet niekas manęs taip  nedžiugino, kaip žinia, kad galvoje išsilaiko įvykių atmintis. Po amnezijos ligos nemažai būtų dalykų pasisekė atsiminti pasinaudojant viskuo, kas sukaupta gydymo procedūrose ar padovanota lemties. Iš užmiršties pasisekė atgauti ir restauruoti nemažai vaizdų, atkuriant senosios karietos  „Dženės“  istoriją, bet nežinojimo pasilikę daugiau. Ir štai nuojautose atgijo viltis, kad likimas siunčia dar vieną  būdą surinkti tai, kas užmiršta ir patikslinti turimas žinias, surinktas į užrašus iš įvairiausių šaltinių. Net ir tų, kuriais geriau nepasidomi, ar jie patikimi. Dabar jaučiau, kaip galingai reiškiasi kita valia, bet žinojau, kad prisirišti prie savęs jos neįmanoma. Žiūrėjau į arkangelo pasiuntinį Vaidinimą ir mintyse meldžiau, kad jis pasiliktų bent iki laiko, kol bus atkurta „Dženės“ istorija.
     Vaidinimas irgi nesiliovė šypsojęsis:
    - Džiaugiuosi. Jaučiuosi it Dievo akyje. Mintyse seniai žadėjau padėti atkurti visą  „Dženės“ gyvavimą jos  judėjime – kaip? kur? kada? kas?... Bet tarnyba arkangelo Mykolo kariaunoje buvo svarbiau. Negalėjau iš ten pasitraukti. Ir tik po sunkaus sužeidimo... Pats pasiūlė. Esą, padėk. Tų mūsų arkangelui Mykolui, vežėjau, kažkodėl patikai. Dėl ko - nežinau, bet kad neužmiršai pasiteirauti apie mane, jam irgi padarė gerą įspūdį. Mykolas gerbia  savo karius ir tuos, kas irgi juos gerbia.
     - Ne ką iš jo kariaunos pažįstu. Bėda, kad tuomet irgi negalėjau pasakyti  Jūsų vardą. Tik dabar jį išgirdome.
     - Karo žmonėms ne nuodėmė turėti paslapčių. Tuo žmogumi buvau ir, beje, esu. O civiliame gyvenime buvau ir esu Vaidinimas. Beje, vežėjau, jeigu ne tavo liga, manau, kad gražiai atsimintumėte mane iš senesnių laiku. Mes jau esme vaidinę. - Ir atsigręžęs į  kitus: -Tai tokios tokelės, ponai. Vadinkite mane Vaidinimu. Manau, tokios pagarbos esu vertas. Ar ne, Kiškuti? Nepyk. Vadinsiu Kiškučiu. O vaidini tu šauniai. Man jau dabar  norisi tave vadinti... Kuo?
     -Tomu  Vaisieta.
     - Tavo artistinis  diapazonas o-ho-ho koks! Manau, kad ir Šekspyru tau būti labai paprasta, - pasakė Vaidinimas ir lyg paabejodamas savo įsitikinimu:- O gal aš klystu, a? Nagi, nagi, pažiūrėkime, ponai...
     Ir, o Dieve, ką matom!

VAIDINIMAS:
Atleisk, bet netikiu akim...
Skurdus, sunykęs. Vos atpažinau
Kokie keliai tave čia veja ir - kodėl?
O gal ne Viljamas ir aš apsirikau?
Bet – ne! Nebūčiau juk Vaidinimas
Jei, mielas drauge, apsilenkčiau su tavim.

ŠEKSPYRAS:
Še tau, bobute, devintinės!...
Ir vėl keliai mūs susikirto.
Atrodo, kad tavęs visur daugiau, negu manęs.
Maniau, pabūsiu kuo toliau,
Pabūsiu be teatro,
Bet... Nagi sveikas būk, Vaidinime.
Tikiuos ne „Julių Cezarį“ čia vaidini.

     - Puiku, Kiškuti. Tu tikras Kiškis. Tu esi gabalas talentų, - pagyrė Vaidinimas ir Kitkutis pasimetė: kas jis - Kitkutis? Kiškis? Aktorius Tomas Vaisieta? Ar Viljamas Šekspyras?
     - Būtų tai pasakoje, pasakyčiau: mano ausys auga. Bet dabar gi...?
     - Dabar esi talentas, - pasakė Ūla. - Gal net didesnis, negu aš. - Ir atsiduso: - O Viešpatie, kur mes esame?- Bet jūs vaidinkit, vadinkite...

VAIDINIMAS:
Tikrai ne jį.
Ir ne „Antonijų ir Kleopatrą“.
Ir netgi nežinau, ar vaidinu?
Karietoje ne taip, kaip įprasta
Atrodo, net vaidint nereikia.

( Iš „Kryžiokų vasaros“)