Ketvirtas skyrius
Tik dabar, sušilęs ir pavalgęs, apsiplovęs ir apsitvarstęs žaizdas, Astas iki galo pajuto savo padėties beviltiškumą. Jis suprato, kad dabar jo ieškos ne vien policija, bet ir Arno žmonės, o gal netgi Amerikiečio grupuotė; ieškos mafija, kurios dalelyte dar vakar buvo jis pats, tačiau staiga, jam nepajutus, tapo neigiama dalelyte. Neigiama ir negeidžiama. O tokiu atveju, Astas žinojo, nepageidaujamųjų tiesiog atsikratoma – jie dingsta, dingsta be žinios.
Gėlė sužeistą ranką. Maudė mišku beeinant patemptą ar sutrenktą koją. Perštėjo medžių šakų subraižytas veidas ir rankos. O svarbiausia, supratusi draugo išdavystę, iš skausmo plyšo širdis.
Beveik nesustodamas, Astas rinko ir rinko Arno telefono numerį, tačiau telefonas vis dar buvo išjungtas. Moteris paklusniai sėdėjo kitame stalo gale ir kartkartėmis dirsčiojo į keistąjį svečią kuris virpančiais iš susijaudinimo pirštais, nervingai spaudė telefono mygtukus.
                      – Neatsako? – pagaliau išdrįso paklausti ji.
Astas pažvelgė į moterį ir papurtė galvą.
Ir vis tik jam pasisekė. Matyt Arnas ką tik įjungė savo telefoną. Telefono ragelyje pasigirdo ilgi, kviečiantys signalai. Arnas atsakė neiškart, turbūt svarstė atsiliepti ar ne, o gal erzino Astą, bet pagaliau telefono ragelyje kažkas sutraškėjo ir pasigirdo toks pažystamas, be galo ramus Arno balsas:
– Sveikas, Astai! Klausyk, kur tu? Tau nieko neatsitiko? – Jo žodžiai dvelkė apsimestiniu rūpesčiu, kuris nė truputėlį nenuramino Asto. – Aš žinau apie tai kas įvyko praeitą naktį. Man labai gaila...
Turbūt Arnas būtų gražbyliavęs begalo, bet Astas nutraukė jį:
– Arni, maniau mes tebesame draugais. Pasirodo, buvau aklas ir kvailas... Šaunuolis, tu puikiai surežisavai praeitos nakties įvykius. Telieka tik stebėtis tavąja išmone.
Stojo trumpa tyla po kurios Arnas krenkštelėjo, kaip paprastai darydavo būdamas kuo nors nepatenkintas ar susijaudinęs, ir pratarė:
– Astai, tu klysti... Tu neturi pasiduoti tiems pletkams1, kurie nori mus išskirti. Kur tu dabar? Atvažiuok pas mane ir mes viską išsiaiškinsime, viską sutvarkysime.
– Kurgi ne, Arni. Eik velniop!..
Šių žodžių niekas nebeišgirdo. Tarytum nutrūkus ryšiui, ragelyje vėl pasigirdo trumpas pypsėjimas; Arnas padėjo ragelį net nebaigęs išklausyti, tuo tik dar labiau paaiškindamas, kad praeitos nakties įvykiai neapsiėjo be jo scenarijaus.
Lyg tikėdamasis pokalbio tęsinio, kurį laiką Astas klausėsi trumpų telefono signalų, kurie plėšė ausį, skverbėsi visu kūnu ir maišėsi su tankiu širdies plakimu – vėl ir vėl primindami, kuždėdami, teigdami:
– Tave išdavė!.. Tave išdavė!.. Tave išdavė!..
Šiek tiek pasvarstęs, Astas surinko kitą telefono numerį.
Jis buvo beveik tikras, kad praeitą naktį, miške, norėdamas jį perspėti, skambino Genius, pravarde Ganusikas. Mintyse Astas perkratė visus savo draugus, pažystamus, stengdamasis prisiminti, įsiklausęs į atmintį perklausė jų balsus ir pagaliau priėjo išvados, kad tai buvo būtent Ganusiko balsas, juolab, kad Astas žinojo – Genius galėjo tai padaryti, nes turėjo gerą širdį. Artimai su juo Astas nedraugavo. Turbūt jie buvo perdaug skirtingi. Astas – bosas, grupuotės vadeivos dešinioji ranka – narsus ir bebaimis. Ganusikas tebuvo vairuotoju, taip vadinama šestiorka2, ir vykdė įvairias, dažniausiai negarbingas užduotis. Jis nepasižymėjo drąsa, buvo nelabai mėgiamas ir dažnai pajuokiamas kitų grupuotės vyrų už savo teisingumą bei jautrų charakterį, kuris kliudė jam tapti tikru mafijozu. Tačiau Astas ir Genius jautė vienas kitam keistą simpatiją. Esant šalia Astui iš Geniaus niekas nesišaipydavo ir nekibdavo, nes suprato – Astas užstos jį, o su Astu geriau neturėti tokio pobūdžio reikalų, nesikivirčyti. Astas žinojo, kad už jo kietą ir nenuspėjamą būdą už akių kartais jį vadindavo Psichu, tačiau nepyko. Jam netgi patiko ši pravardė, nors iki galo ji taip ir neprigijo.
Pagaliau Genius pakėlė ragelį. Pasigirdo mieguistas, gal net pagiriotas balsas.

1 Pletkai – apkalbos (liaud.).
2 Šestiorka – žemiausia, juodus darbus atliekanti nusikalstamos grupuotės kasta (žarg.).
– Klausau...
Taip, tai buvo tas pats balsas kurį Astas girdėjo naktį, pasimetęs gūdžiame miške. Dabar jis visiškai tuo įsitikino: perspėti jį stengėsi Genius.
– Praėjusią naktį tu man skambinai? – Astas norėjo išgirsti prisipažinimą iš pačio Ganusiko lūpų. Net įsitikinęs, jis dar laukė patvirtinimo.
– Aš? Aš niekam neskambinau. Ir aplamai, šiuo metu neturiu laiko plepalams. Pabazarinsim1 kitą kartą, kada nors vėliau.
Asto lūkesčių Genius nepatvirtino. Turbūt išsigandęs, pajutęs mirtiną pavojų, jis padėjo ragelį, nes puikiai suprato – už tokius dalykus pasigailėjimo nesulaukiama. Tačiau Astui pakako to ką išgirdo. Jis nebeabejojo – tai buvo Genius, galbūt vienintelis likęs draugas, vienintelis juo tebetikintis žmogus. Astas jo neteisė ir nepyko. Jis suprato, kad tapo persona Non grato ir suteikus tokiai personai net mažiausią pagalbą, grėsė mirties nuosprendis. Astas vėl pasijuto likęs vienas, vienut vienutėlis visoje žemėje, apsuptas tik priešų, tykančių kiekviename žingsnyje ir geidžiančių kuo greitesnės jo mirties. Šiuo momentu mirtis tapo lengviausiu išsigelbėjimu, bet jis rinkosi sunkesnįjį kelią – rinkosi gyvenimą, nors nežinojo ar liks galimybė gyventi.
Nukabinęs nuo virvės striukę, kur ji džiuvo virš įkaitusios krosnies, Astas ištraukė iš ki-šenių šūsnį sulamdytų, dar drėgnų pinigų ir išdėliojęs ant stalo atskirai dolerius nuo litus, su-skaičiavo juos. Pinigų buvo nemažai, tačiau kokia iš jų dabar nauda. Ar galėjo jie išgelbėti gyvybę, suteikti viltį ir priversti patikėti jo nekaltumu? Reikėjo kažką daryti, reikėjo ieškoti išeities ir tai jis privalėjo padaryti kuo greičiau, nes ilgam čia likti negalėjo. Pasitaikius bent menkiausiai progai moteris iškart paspruktų, o tada, savaime suprantama, apie įsibrovėlį sužinotų policija. Atsibudo jau ir antrasis vaikas, dar mažesnis už pirmąjį. Vaikai, aišku, nekėlė pavojaus. Atvirkščiai, jie sulaikė moterį nuo neapgalvotų veiksmų. Tačiau ir jie – nežaidė, netriukšmavo, o susikaupę, įdėmiai stebėjo, tyrinėjo nepažystamą, dėl kažko susirūpinusį, vis kažkam skambinantį žmogų; jie sekė kiekvieną Asto judesį, kiekvieną žvilgsnį, ištempę ausis klausėsi kiekvieno jo žodžio ir vis žvilgčiojo į ramiai prie stalo sėdinčią, kažko išsigandusią motiną.
„O jei grįš jos vyras? – toliau svarstė Astas. – Kas tuomet? Teks nudėti dar vieną niekuo nekaltą žmogų? O gal visą šeimą?.. Vienu daugiau, vienu mažiau... Ar tai turi reikšmės?“
                     Ne, kol kas jis neatrodė tam pasirengęs ir netgi nenorėjo apie tai galvoti. Astui pakako praeitos nakties, kuri įklampino jį į neišbrendamą liūną.
– Tu kažko bijai, tiesa? – Baugščiai iš padilbų dirsčiodama į išdėliotus ant stalo pinigus, moteris nutraukė Asto mintis. Galbūt ji norėjo bent ką išsiaiškinti, o gal nusprendė užmigdyti užpuoliko budrumą tam, kad sugebėtų pakeisti pakankamai įtemptą ir pavojingą situaciją. – Turi didelių nemalonumų? – Tačiau jos balsas tapo visai neapsimestinai guodžiąs ir gailys.
                     Iki šiol Astas, nenuleisdamas akių, irgi sekė kiekvieną Daivos judesį, tačiau dabar įsistebeilijo į žydras kaip dangus akis ir pabandė jose rasti išsigelbėjimą, paguodą, tuo pat metu klausdamas iš kur ši viską žino.
– Nemalonumų? – Galėjai pamanyti, kad jis nežino apie ką eina kalba. – Daiva, mes visi turime nemalonumų. Savų. Bet aš susitvarkysiu... – Astas šyptelėjo. Jo balsas suskambo tvir-tai, įtikinamai ir truputį sušvelnėjusia intonacija. Padaręs neilgą pauzę, vėl bandydamas nura-minti moterį, Astas pridūrė: – Nebijok, aš pasistengsiu neliesti nei tavęs, nei tavo vaikų. Greit išeisiu, dingsiu... Daiva, aš dėkingas tau, kad suteikei man pastogę. Tik paprašysiu... Nežinau, gal tu nepadarysi šito... Vargu ar sužinosiu apie tai. Nepranešk farams2, kad čia buvau. Ne-slėpsiu, jie ieško manęs. Bet ar tau to reikia? – Ir vėl truputėlį patylėjęs, lyg sau, lyg moteriai, pridūrė: – Ir ne vien jie ieško...
Tačiau įkaitė tylėjo. Ji nei paneigė, nei pateisino nekviesto svečio prašymus. Veikiau, ji ignoravo juos.
Ir vis tik, ilgai svarstęs, Astas nusprendė grįžti į Vilnių, namo, nes ten, jo bute, liko pinigai ir dokumentai. Reikėjo grįžti. Kitos išeities nebuvo. Grįžti, kad galėtų tęsti tolimesnę, taip netikėtai prasidėjusią kovą. Kaip? Kol kas jis dar nežinojo. Tačiau jau dabar Asto mintis gnaibė kol kas sveiku protu nepaaiškinamas susidomėjimas susidariusia situacija.

1 Bazarinti – kalbėti (žarg.).
2 Faras – policininkas (žarg.).