Dažnai aš nukeliauju mintimis
Vaikystės rojun, kur buvau laiminga.
Aplink žvelgiu liūdnomis akimis,
Žvilgsniu vis ieškau to, kas jau pradingo.

Rasotas pievas išbraidžiau basa
Prie upės vingio, šulinio su svirtim.
Ten sena klėtis ir troba sena,
Ir kibiras nuo rentinio nuvirtęs...
.................................................
Rytais ant smilgų vėl žibės rasa,
Bet niekas neišmins žolėj brydės –
Mamos skarelė nešmėžuos balta,
Palangėje jurginai nežydės.

Per šienapjūtę žilas mano tėtis
Rytais jau niekad dalgio nebeplaks.
Neberymos čionai grėblys prie klėties –
Lemtis abiems pasakė: „Jau pakaks!“

Suklups kieme seni klevai šakoti,
Sugrius mane vaikystėn vedę tiltai.
Neleisiu sau skaudžiu balsu raudoti –
Širdy ilgai nešiosiuos mažą viltį...