Stovi kambary kėdutė.
Vaikiška, tokia mažutė.
Aš lėlytę sodinu –
Ar, kėdut, tau nesunku?

Tu, kėdut, nepyk, prašau,
žaisime kartu dažniau.
O dabar sėdės lėlytė
su pūsta gražia suknyte.

Akeles kai merks miegelis,
Tu stovėsi prie lovelės.
Suknele tave užklosiu
ir abi saldžiai miegosim.