Mano laume, mano meile,
Nulėkei mišku,
Tavo šnabždesį kaip aidą
Iki šiol girdžiu.

Užliūliavo, užmylavo
Tamsi žaliaakė.
– Visada tu būsi mano, –
Kartą man pasakė.

Aš tikėjau, aš mylėjau
Savo juodaplaukę,
Ligi paryčių sėdėjom
Mudu susiglaudę.

Neatrodė laikinos
Laumės meilės gijos,
Nes jausmus mums kaitino
Pragaro žarijos.

O dabar tik juokas
Ir skaudi patyčia
Primena, kas duota
Nejučia, netyčia.