Spalvos tirpsta ir laša –
kvapios ir švelnios,
šnabžda savo vardus,
susilieja į viena
kaip veidai tolimų mylimųjų,
kaip keliai, kuriais pravažiuoju.
           Geltoni pakelių namai
renka šviesos autografus,
o pilkuoju metu
išdėlioja abipus asfalto
veidrodines durų rankenas,
suguldo tvorų vartelius
ir nusisuka,
vengdami pamatyti
amžinojo sendaikčių pirklio akis.
           Balta ir juoda.
atmintis nepriglaudžia
tavęs vakarykščio.