Ištiesk per šaltą žemę, mama, ranką,
Kai degsiu žvakę Vėlinių nakty.
Liepsnelė krūptelės – suprasiu ją kaip ženklą,
Kad tu šalia, kad vėl su manimi esi.

Nerast pasaulyje kitos šventesnės vietos
Už šią po tėviškės palinkusiais beržais,
Kur tau pagalve tapo akmenėlis kietas,
O baltas smėlis – amžinaisiais patalais.

Žinau, kad reikia laukti ir kad tu ateisi,
Man nešina balčiausiais marškiniais.
Žinau, kad viską vėl tylėdama atleisi
Ir prie krūtinės sūnų glausi kaip kadais.

Kartu minty, maldoj mes buvom visą laiką.
Tavim stiprėjau valandoj, kai tapdavo sunku.
Kai kildavo grėsmė papult į klaidą paiką,
Paklausdavau savęs – ką pasakytum tu?

O mama mama! Kiek daug likau skolingas
Už meilę, rūpestį ir tūkstančius tavo darbų!
Už tai, kad paslaptį gyvenimo pažinti leidai,
Vaikystę ir džiaugsmus jaunystės vakarų.

Tavęs seniai nėra. Tik ilgesys sunkėja,
Platėja praraja skaudžiausios netekties.
Gal jau visai šalia ar nejučiom artėja
Susitikimo džiaugsmas amžinos būties.

Žvakių liepsnelės šildys juodą žemę,
Skęs liūdesy gėlių žiedai balti.
Ištiesk švelniausią ranką, mano mama,
Nušvisk šviesiausiu spinduliu širdy.