Iš sutemų

Ir žinau, kad žinau bent truputį daugiau, nei žinojau,
Ir mąstau bent truputį daugiau, nei mąstyta,
Bet dar būna. Ruduo. Dar tamsa. Paranojiškai
Dar stebi, kaip į langą plaštakė suskyla,

Lyg šviesos spindulys, lyg jungtis tarp tavęs ir anapus.
Laiškas Dievo, kurio kažkodėl niekada negalėjai įvardinti.
Dar atsimenu – sukasi sūkuriu, leidžiasi saulės nuauksintas lapas,
Šičia spalio alchemija glūdi, čia tarpsta ir randasi.

Bet dabar jau gana. Neskaitau jau laiškų iš anapilio,
Nebeatverčiu nuotraukų, nebandau atgaivinti ar šildyti,
Nes jei lemta – tai bus. Jei nelemta – tai liksiu apakusi
Nuo rudens, nuo herojiškai spindinčio amžino mylinčio Vilniaus.
Aiškiaregė