. Gyvenu su Juo... rytą pramerkus akis, randu Jį jau nubudusį. Jis pirmiau už mane suvilgo savo mieguistumą kvapnia Merilld kava. Jis seka kiekvieną mano žingsnį. Jo skonį jaučiu dantų pastos putose ant dantų šepetėlio. Jis alsuoja man į nugarą, kuomet plaukų džiovintuvo vėjelis kedena drėgnus plaukus. Jis sugnybia pirštų pagalvėles, kai raktas spragteli durų spynoje, nors taip tikėjausi, kad bent jau šįsyk Jis pasiliks namuose...
    Žmonių spūstyje kelias akimirkas Jo nepastebiu... Įkvepiu drėgno oro: naktį lengvas lietutis perbėgo šaligatviais kur ne kur palikdamas ten savo tamsiai pilkšvus pėdsakus ir mažytes blizgias ašarėles ant rugpjūty gelsvėjančios žolės...
   Ant lango stiklo akys piešia prisiminimus. Žvilgsnis taip ir nesugeba perbristi anapus, kur tarp žmonių, medžių, namų, automobilių spūsties ir chaoso visgi galima užčiuopti judesį, erdvę, aukštį, gyvybę, garsą ar žodį... Spengianti tyla, o kartais – atskilę, sutrupėję garsai pasiekia klausą, tarsi jie būtų kruopščiai persijoti keistu rėčiu, kuris vadinamas izoliacija. Esu tikra, kad koridorium kaukšinčius batelių kulniukus, šūsnį popierių ant darbastalio ir nuolat iš rankų krintantį rašiklį tarsi nebylus stebėtojas seka Jis... Jis čia: pasimetęs toje kelio atkarpoje „Darbas – namai“, sugebėjo nepasiklysti ir vėl tapti neatskiriama mano dalimi. Egoistas, savanaudis! – pamaniau. Net į šaukštelį medaus, kuriuo norėjau pasimėgauti per arbatos pertraukėlę, Jis sugeba paslapčia įberti kartėlio, o šiltą oro gūsį, kuris skverbiasi pro pravertą langą, Jis, tarsi burtininkas, kaipmat paverčia mažyčiais šalčio kamuolėliais, kurie perbėgę kūnu lediniais ir aštriais šiurpuliukais, subyra į pėdas ir pripildo jas švininiu sunkuliu. Skauda nuo pirštų galiuku iki blakstienų. Žingsnis tampa lėtas, judesys sukaustytas. Atrodo, kad po kūną šliaužiotų galybė žalčiukų: jų žvynuota oda liečiasi prie smilkinių, kartais nerangiu judesiu suleisdama į juos dygliukus, rangosi ausų kriauklytėm, ir tas išgautas šnaresys kažkuo primena pamėgtos dainos melodiją: tūkstantį kartų išgrotą, išjaustą, išgyventą, sujungusią – išskyrusią... Nei iš šio nei iš to ima prakaituoti delnai... Jis skaičiuoja mano laiką: ne tas valandas ir minutes, kurias garsiai praneša sieninis laikrodis, o tą laiką, kuris springdamas lėtai juda manyje: kiekvieną iš prisiminimų išnirusią akimirką Jis suskaičiuoja ir pažymi mimikos raukšlele. Lyg  koks kolekcionierius įdėmiai tikrina vidinio ir išorinio pasaulio atvirukus, ieško skirtumų ir šaiposi kuomet realų paveikslėlį mėginu paslėpti po nevykusia kauke...  
   Kai užveriu duris į ten, kur visą dieną akis į akį vis susidurdavau su darbine rutina, ir kurioje nuolat jaučiau Jo buvimą, stabteliu ir sekundės dalį įsiklausau: tikėdamasi neišgirsti nieko, kas galėtų išduoti Jį esant šalia...  Įvairių garsų kratinys užgula klausą... Karštligiškai pasirausiu rankinėje ir susirandu ausinuką... Tai puiki priemonė nuo įkyrių praeivių žodinių klaustukų ir nuo nepažįstamųjų  pokalbiuose išsiveržusių svetimos buities, kasdienybės trupinių... Ausinukas – pirmoji pagalba. Šis aparačiukas lyg tvarsčiu priglunda prie sudirgusios klausos, o iš jo sklindantys muzikos garsai lyg skausmą malšinantys vaistai pradeda veikti ten, kur atranda sopulio židinį... Atsargiai stengiuosi kaskart vis giliau įkvėpti, kol gniaužtai po krūtinkauliu  palengvėle paleidžia ją – mažutę, spurdančią, gyvą, plakančią... Nepamenu, kada paširdžiuose atsirado keistas skausmo židinys, aš juk stengiausi ten įžiebti ugnelę, prisijaukinti ją, sušilti, įkaisti ir  jos kaitra pasidalinti su Kažkuo... Vos tik pagavau šią mintį, net nesuspėjus jos išgliaudyti, pajutau, kaip kažkokia nematoma jėga trauke ištraukė ją iš manęs... Jis niekada neleidžia prisiminti mažyčių drugio sparnelių virpesio krūtinėje: švelnaus plazdėjimo aukštyn – žemyn nuo besidaužančios širdelės iki paties gomurio, kai ant liežuvio galiuko gali pajusti kutenantį saldumą žodžių, kurių dar nedrįsti ištarti. Jam svetima toji būsena, kai kūnas tampa toks lengvutis, jog kartais netgi atrodo, kad kojomis nesieki žemės...  Dažnai susimąstau: kokią teisę Jis turi mane laikyti savo nuosavybe: kontroliuoti, sekti, drausti, mokyti ir pamokslauti? Ar aš Jam nuolankiai paklūstu tik todėl, kad Jis kelias dešimtis kartų už mane stipresnis?
   Dėžutėje, kurią pagaliau išmokau vadinti savo namais, tėra pora nišų, tačiau kažkokiu būdu sugebėdavau čia atrasti ramybės kampelį: jaukų ir pilną žalumos, saulėtą, su pastelės spalvų sienose saugomomis akimirkomis iš tų dienų, kai net negalėjau įtarti Jo egzistavimo... Tačiau šiandien viskas kitaip... Jis įkyrus lyg zyziantis uodas, Jis prisisiurbė lyg erkė, Jo nuovargis slegia pečius... Šis Jo silpnumas toks stiprus, kad pagaliau eilinį kartą Jam nusileidžiu, tapdama dar silpnesne... Vos tik Jis įsitikina, jog pagaliau esu jautri ir pažeidžiama, apipila sentimentais ir kaipmat man priklijuoja savęs gailėjimosi etiketę... Šitaip paženklinęs, Jis paneria į savo paties sukurtą sūrų šaltinį, maudosi upelyje ant skruosto ir perštinčia gerkle nusliuogia į paširdžius. Drėgmę praradusios blakstienos – tai ženklas, kad Jis užmigo.
   Šįvakar kartu su savimi į dvigeldžio moliusko kriauklytę uždarau vieną paslaptį. Paslaptį apie tai, kad kada nors vieną geldelę aš padovanosiu Kažkam, nuo kurio nereiks slėptis, kaip ir nereikės susislėpti savęs nuo Jo... Susiriečiu į kamuoliuką. Gal pavyks apgauti kūną ir jis pajus galįs grįžti į embriono būseną? Juk prieš atėjimą į šį pasaulį, tokia būsena mums garantavo patį tikriausią saugumą ir patį artimiausią ryšį su tuo žmogumi, kurio dalimi tapom. Dabar kaip niekad trokštu šio nepaprasto ryšio ir saugumo bei buvimo Kažkieno dalimi...  Įleidžiu vakarėjantį dangų į vidų: tarp keturių sienų  prietema nuaudžia lengvutį vos perregimą voratinklį ir lyg rūpestinga motina apkloja juo... Aš ir Jis – tapome Mes, suraizgyti būsimos nakties nertinyje. Noriu tikėti, kad jei padėjusi galvą ant pagalvės labai stipriai įkvėpsiu, tai būtinai užuosiu tai, dėl ko dabartiniame mano gyvenime atsirado Jis... Užuosiu tai, dėl ko Jis drauge su manim praleis dar ne vieną dieną: gal ne tokią, kaip ši – juk Likimas niekad nerašo dienoms visiškai identiškų scenarijų...

Šiandien Jį pažinau. Jo vardas – Ilgesys...
Tavęs dar nepažįstu, bet trokštu, kad būtum Kažkuo...